Pagal išsilavinimą chemikė ir šilumos energetikas anksčiau gyveno viename Kauno daugiabučių, o kai nutarė, kad nori ir jau gali statytis namą, kaip ir daugelis panašioje situacijoje, namų projektų pirmiausia ėmė dairytis internete.
Peržiūrėję daugybę įvairiausių nusipiešė galvoje savo svajonių būstą ir su ta vizija kreipėsi į giminaitę, „kuri turi kažką bendra su architektūra“. Ji kažką ir pabraižė.
„Toks lyg ir normalus buvo projektas“, – tada įvertino Žostautai. Tiesa, giminaitė namo interjero nesiėmė kurti, tad pora privalėjo susirasti, kas pasirūpins vidaus erdvėmis, o tai sužinojusi Beniaus sesuo pasiūlė susitikti su pažįstamu architektu, sakė, gal jis padės.
Architektai Mykolas Svirskis ir Lina Bakienė Žostautų paprašė parodyti ne tik namo brėžinius, bet ir kartu nuvažiuoti apžiūrėti sklypo, o tada netikėtai pranešė, kad vis dėlto ir jie interjero negalės kurti.
Mandagiai paaiškino, kad namo vidus yra neatsiejamas nuo išorės ir kad kai gerai suprojektuoji kevalą, tiesiog nebelieka interjero užduoties – ją išsprendžia protingi architektūriniai sprendimai.
Jaunai šeimai jie sakė, kaip svarbu tinkamai įvertinti visumą – namo vietą, kaimynystę, reljefą, kad visa tai tarpusavyje turi derėti, nes kitaip name nebus nei patogu, nei gera gyventi.
„Tiesą sakant, iš pradžių net nesupratome, apie kokią visumą jie kalba, – neslepia naujakuriai. – Niekada nesigilinome, kas apskritai yra ta architektūra, – gražūs namai, ir tiek.“
Bet klausytis Linos ir Mykolo jiems patiko, ir nė patys nepajuto, kaip po poros savaičių išvydę dueto pasiūlytus namo projekto eskizus ėmė krimsti architektūros abėcėlę.
Vietoj klinkerinio dviaukščio sklypo kampe – permatomas 50 metrų ilgio 190 kv. metrų ploto per visą sklypą išsitiesęs vienaaukštis.
„Tai buvo kažkas nesuvokiama, netikėta, bet ir žavu“, – tuomet užplūdusias emocijas kauniečiai prisimins visada. Ir jie nedvejojo.
Neišsigando drąsaus projekto, priešingai, užsidegė noru statytis būtent tokį namą ir dar sumokėti už jo projektą, kaip apskaičiavo Benius, kone dešimt kartų daugiau nei už pirmąjį. Kodėl?
Nes architektai porai pagrindė kiekvieną savo sprendimą, iššifravo kiekvieną architektūrinį namo linkį. Namas vieno aukšto? Neužstos kaimynams saulės ir neišsišoks aplinkoje, jame bus patogu judėti.
Kodėl toks perregimas, su vitrininiais langais abiejose pusėse? Nes bus šviesus, erdvus ir tai džiugins, o šeimininkai galės mėgautis matydami, kaip teka ir leidžiasi saulė, kaip nudažo interjerą skirtingomis spalvomis.
Kodėl atitrauktas visai prie šiaurinės sklypo dalies? Mat taip atsiveria rytinė ir pietinė namo dalys, o prieš jas stovi kaimynų namai, kuriems ta pusė – šiaurės, ir todėl joje yra tik nedideli jų namų langai, todėl Rasos ir Beniaus namas, nors ir apsuptas kaimyninių būstų, turės privatumą ir erdvų kiemą.
„Domeikava – labai skirtingų namų tipų rajonas, todėl Žostautų sklype įtupdyti namą nebuvo lengva.
Jei atvirai, netgi labai sudėtinga visomis prasmėmis. Nesinorėjo, kad jis būtų nuobodus, bet ir akį rėžiantis ten nebūtų derėjęs.
Projekto ėmėmės lyg dėlionės iš daugybės viena už kitą svarbesnių detalių, ir kuo daugiau turi dėliojimo patirties ir atidos – tuo lengviau detalės sukimba“, – pasakoja Mykolas.
Be gerų užsakovų geros architektūros nebūna – šią legendinio vokiečių architekto Ludwigo Mieso van der Rohe frazę tarsi mantrą kartoja dauguma architektų.
Mykolas pritariamai linksi: „Būna užsakovų, su kuriais tenka kovoti dėl idėjos, tam išeikvoji daugybę jėgų ir kartais net nusimuši nuo pagrindinio kelio.“
Su Rasa ir Beniumi taip neatsitiko. Kai kildavo problemų, jie ne panikuodavo, o tiesiog kartu jas išspręsdavo ir keliaudavo toliau tikslo link. Šie užsakovai nė sykio nebandė visko mesti dėl takelio.
Žostautai aktyviai įsiliejo ir į namo statybų procesą. Bent kartą per savaitę susitikdavo su architektais, statybininkais, aptardavo net smulkmenas.
Užsakovai nudirbo daug ir fizinių darbų: patys stogo vatą dėliojo, grindis lentoms kloti ruošė, prisidėjo prie hidroizoliacijos, rekuperacijos sistemų įjungimo, lygino sklypą, stumdė žemes, sėjo veją, įsirengė terasą.
Benius pasirūpino namo kaminais – visus aštuonis rinkosi itin atsakingai, kiekvieną jų aptardamas su architektais.
Nors paprastai kaminų niekas nepastebi, jam buvo smagu kurti namo istoriją, ir dabar vyras turi savo kaminų galeriją.
„Na, kad mūsų projektas kainavo dešimt kartų daugiau, kaip sakė užsakovas, nėra tiesa, – šypsosi M.Svirskis. – O glaudžiu bendradarbiavimu ir savo idėjomis dar ir sutaupėme jiems nemažai pinigų.“
Architektai akylai valdė visą statybų procesą, žinojo, kas ir kada vyksta statybų aikštelėje, kas ir kiek kainuoja. Su užsakovais jie tardavosi kone dėl visų medžiagų, ir jei Benius sakydavo, kad per brangu, ieškodavo kito varianto.
Bet tai darė itin kūrybiškai, kai kurie jų sprendimai panaudoti paprasčiausias medžiagas – to eiliniam žmogui nė nešautų į galvą, – name sukūrė neįtikėtiną, daugelį gerąja prasme nustebinusį rezultatą.
Dėl kainos ir architektūrinės idėjos teko atsisakyti taip svajoto čerpių stogo, bet architektai pasiūlė jį dengti natūralia cinko skarda.
Toks stogo sprendimas sudarė tobulą derinį ir su kita Mykolo idėja – fasadą ir namo vidaus sienas mūryti iš vienos pigiausių statybinių medžiagų – fibrocementinių blokelių.
Viduje nereikėjo nei glaistyti, nei dažyti sienų – tai leido sutaupyti ne vieną tūkstantį eurų, o namo viduje sukurti itin įdomią, ramią ir vientisą atmosferą.
„Žinoma, iš pradžių užsakovai į tokį pasiūlymą reagavo keistai, ir tai suprantama, juk žmonės statosi namą, investuoja didelę pinigų sumą, tad nori, kad jis būtų gražus, o kai kurie architekto sprendimai gali pasirodyti itin rizikingi ir juos tikrai mažai kas supranta, kritikuoja visi – statybininkai, draugai, kaimynai, giminės, tačiau jei užtenka drąsos patikėti vizija, rezultatas bus geras.
Juk tai vienas gražiausių dalykų, kurį turi architektai, – jie gana tiksliai mato tai, kas dar neegzistuoja, – pasakoja Mykolas. – Apskritai jei tiesmukai žiūrėsi į Rasos ir Beniaus namą, į atskirus jo fragmentus ar panaudotas keistas medžiagas, jis atrodys lyg bjaurusis ančiukas.
Tačiau kai viskas susidėlioja į savo vietas, šis namas virsta balta gulbe.“
Apie bjaurųjį ančiuką ir Žostautai turi ką pasakyti. „Kad tai gyvenamasis namas, kaimynai patikėjo tik tada, kai čia atsikraustėme, iki tol buvo įsitikinę, jog čia bus automobilių servisas“, – šypsosi dviejų berniukų tėvai. Bet jiems nerūpi, kas ką mano apie jų namus, svarbu, kaip patys čia jaučiasi.
Rasa prisipažino pagal asmenybės tipą esanti introvertė, todėl pati iki šiol nesupranta, kaip tokiame atvirame name gali gerai jaustis: „Nežinau, koks yra tas mūsų namo stilius, bet širdis man sako, kad jis vadinasi ramybe.“
Labai svarbu neskubėti, atidžiai rinktis, ką perki, įvertinti kainas bent trijose vietose. „Tai atima daug laiko, bet tik taip už medžiagas nepermokėsi kelis kartus“, – norintiems statytis namą pataria puikiai viešųjų pirkimų procesus išmanantis B.Žostautas.
Jis apskaičiavo, kad gerokai sutaupė statyboms samdydamas ne vieną įmonę, o skirtingiems darbams – skirtingas brigadas.
Brangiausiai jų name kainavo mediniai langai, bet jie atlieka svarbų vaidmenį. Nors ir čia Benius siūlė pataupyti – dėti plastikinius.
Tačiau galiausiai pasikliovė Mykolo argumentu, kad čia nereikia taupyti, kad vienas svarbiausių dalykų name yra natūralios kokybiškos medžiagos, o tai kuria ne tik ekonominę, bet ir emocinę namo vertę.
Už kvadratinį namo metrą (su vidaus įranga, aplinka ir net tvora) Žostautai mokėjo 1200–1300 eurų. Pagal kainą ekonominis namo variantas (be spindesio ir prabangių medžiagų) drąsiai pretenduoja į prabangos prekę. Ir dar iš širdies kurtą.
