Anksčiau ši vilniečių šeima gyveno kone dukart didesniame name su erdviu kiemu, tačiau užaugus vaikams buvo nutarta susimažinti būsto plotą. Didysis namas liko sūnaus šeimai, o tėvai ėmė žvalgytis nediduko sklypo gražiausiuose Vilniaus kampeliuose. Užtruko, kol rado tinkamą, tačiau nė kiek nesugaišo laiko rinkdamiesi architektą.
Su Rolandu Liola ir „Arches“ (Arūnas Liola, Saulė Lioliene, Enrika Geštautaitė, Edgaras Neniškis jiems teko anksčiau bendradarbiauti – architektas verslininkui suprojektavo kelis įmonės statinius. Be to, šio kūrėjo ir jo komandos darbus pora atidžiai stebėjo ne vienerius metus, džiaugėsi, kai „Arches“ pavyko pelnyti profesinių apdovanojimų. Todėl toli nesižvalgė, kreipėsi į Rolandą.
Užsakovas netrukdė architekto darbui
Šeimai, kuri anksčiau gyveno patogiame name, suprojektuoti tokį pat patogų mažesnį būstą kur kas sudėtingiau nei tiems, kurie kraustosi iš buto į namą, nes tokiems žmonėms jau savaime šventė – jie gerinasi gyvenimo sąlygas, tad namo projekto subtilybės nėra itin svarbios. Rolandas tai žinojo, tačiau kai užsakovai tiksliai išvardijo, ko nori, jam darbas gerokai palengvėjo.
Vieno aukšto, būtinai su vitrininiais langais pietų pusėje, pro virtuvės langą šeimininkė pageidavo matyti atvykstančius svečius, kad be skambučio galėtų juos pasitikti, šeimininkas pageidavo, kad namo statyboms būtų naudojamos tik natūralios medžiagos.
„Žodžiu, Rolando prašėme sukurti kompaktišką, gražų ir funkcionalų namą dviem žmonėms. O namo tūris, aukštis, dydis, proporcija, architektūra – kad ji būtų nevienadienė, kad po poros metų neatrodytų keistai, o ir po dešimties nebūtų vakar diena, – tai galėjo įvertinti tik architektas“, – šyptelėjo pašnekovas.
Tačiau ar toks užsakovo pasitikėjimas bei jo finansinės galimybės nesugundo architekto pasiūlyti jam kažką tokio, kad, kaip sakoma, projektas nuneštų stogą?
„Gero namo projekto dar niekada neteko bandyti įpiršti, nes kiekvienas linkis turi logišką paaiškinimą ir jei užsakovas išgirsta mūsų argumentus, tai, logiškai mąstant, turi juos ir priimti.
Nebūna taip, kad vienoje stalo pusėje sėdi architektas, kitoje – užsakovas ir mes kalamės. Architektūra nėra kažkas labai sudėtingo, tiesiog reikia aiškumo, kas ir kodėl. Juk nepaišome ant sienų bangų ir paukščių. Gražu ir madinga – tai nėra architekto argumentai“, – svarstė R.Liola.
Su komanda jis niekada užsakovui nesiūlo trijų namo variantų, nors tokia praktika itin populiari tarp kolegų. Išgirdę norus, įvertinę sklypą – jo vietą ir dydį– „Arches“ imasi tik vieno projekto.
„O kaip kitaip galėtų būti? – stebėjosi architektas. – Išeitų taip, kad vienu variantu pats tiki, o dėl kitų „įjungi durnių“? Ar visi trys truputį blogi ir tegul užsakovas išsirenka mažiausią blogybę? O gal taip svarstai: „Aha, turime gerą vardą, tai gal vieniems užsakovams padarome gerą projektą, o štai kitiems sueis ir truputį blogesnis? Nesuprantu trijų variantų. Visada rengiame tik vieną – tokį, kad nebūtų gėda prieš save.“
Atrodo, kad nėra ribos tarp lauko ir vidaus
Vienaaukščiui žaliame sostinės kvartale taip pat buvo parengtas vienas projektas.
7,2 aro sklype 156 kv. metrų namas sulipdytas tarsi iš atskirų tūrių. Visa tai tam, kad būdamas namo viduje pro langus nematytum buitinės aplinkos – jokių kaimynų, tvoros ar gatvės, tik gražius vaizdus. Kiekvienas tūris – kambarys turi atskirą išėjimą į miniatiūrinį kiemelį. Pravėrei vitrinas ir jau turi gūsį gerų emocijų iš gamtos. Apskritai atrodo, kad šiame name nėra ribos tarp lauko ir vidaus, o tai sukuria malonų privatumo jausmą.
Vos įžengus į namą nustebina koridorius – erdvus, lyg į koncertų salę. Architektas įsitikinęs, kad tai ypač svarbi būsto dalis, nes su kokia nuotaika įžengsi į namus, su tokia juose ir būsi, su kokia išeisi – taip ir dieną praleisi. R.Liola niekada nesuprato, kodėl žmonės namuose prie įėjimo gaili vietos, jiems užtenka tambūro, kuriame dviese vos telpa nusirengti ar nusiauti. Šios erdvės, pasak Rolando, nederėtų skaičiuoti centimetrais pagal fiziologiją – tilps ar netilps žmogus.
Į kairę nuo įėjimo – virtuvė. Šiuose namuose tai ne spintelių cechas, valgio ruošykla, bet poilsinė, kurioje gera mėgautis ryto gėrimais. Priešais virtuvę – erdvi svetainė.
Į dešinę – du sanitariniai mazgai, trys miegamieji ir techninė buities patalpa – štai ir visi 156 kvadratai.
„Atskiro dėmesio verta 8 kv. metrų techninė patalpa, kurioje tilpo visa namo inžinerija, išmintis ir buitis. Dažnai iš inžinierių girdžiu, kad tokiai patalpai reikia mažiausiai 15 kv. metrų. Na, jei pastato neprotingą namą, o į patalpą reikia prigrūsti tiek elektronikos, kuri paverstų jį protingu, tada gal tiek ir reiki“, – šypsojosi architektas.
Nepažįstamieji teiraujasi, kas kūrė
Kad namas kuo labiau derėtų prie aplinkos, o jo išorė primintų šalia augančių pušų kamienus, R.Liola sugalvojo ne šiaip variu aptraukti fasadą, o iš jo daryti lankstinius, jais apvilkti nedidukes plokštes, o tada kiekvieną jų atskirai kabinti ant fasado.
Praeiviams gali atrodyti, kad tai tik pašiauštos skardelės, bet tos vario plokštės turi ištisą technologinę istoriją: jas reikėjo taip sulankstyti ir sudėlioti, kad nebanguotų, nebarškėtų, nedrėktų. Vėliau reikėjo ypač kruopščiai jas sukabinti – lygiai, simetriškai. Meistrai užtruko tris mėnesius.
Kai Rolandas pasiūlė fasadą dengti natūraliu variu, iš pradžių užsakovas pasiteiravo, kaip reikės gyventi, – juk varis kone tviska auksu. Paaiškinus, kad jau po pusės metų metalas oksiduosis, o dar po metų įgis gamtai artimą atspalvį, užsakovas viską įvertino ir sutiko.
„Ar pats galėjau sugalvoti tokį sprendimą? Vargu. Mano nuopelnas vienas – kad pasirinkau tinkamą architektą ir netrukdžiau jam dirbti“, – šiandien jau gali įvertinti verslininkas. Todėl jam ypač malonu kai kaimynai, o kartkartėmis ir nepažįstami žmonės pasiteirauja, kas kūrė jo namą.
