– Kuo žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ ir LAS organizuojamas konkursas skiriasi nuo panašių šalyje rengiamų konkursų? – paklausiau pašnekovių.
Rūta Leitanaitė (R.L.): Nusprendėme, kad „Mano erdvė“ bus skirta ne interjeruose panaudotiems baldams, santechnikai, šviestuvams ar kilimams, bet būtent architekto darbui reklamuoti. Galima sudėti į vieną erdvę daug gražių ir gerų dalykų, bet tai nereiškia, kad bus sukurtas interjeras. Rezultatą gausi septynetui. Arba gali labai paprastomis priemonėms pakeisti kuklų interjero tūrį labai įdomiai.
Daug kas mano, kad architektams atrodo svarbiau pastato išorė, konstrukcija, bet ne interjero sprendimai, o visuomenei – atvirkščiai, labiau suprantami interjerai. Jei paklaustume architekto, ar jam svarbu pastato interjeras, aišku, pasakytų, kad labai svarbu. Ypač tada, kai jis pats projektuoja visumą. Atsiranda vientisas architektūros kūrinys, formuojasi natūralus vidaus ir išorės ryšys. Bet interjerų labai daug kuriama ir ten, kur architekto darbas neišeina už pastato sienų. Tokių interjerų dauguma.
– O kodėl architektams reikia varžytis tarpusavyje? Ar išvis įmanoma išrinkti geriausią?
R.L.: Mūsų vertinimo komisija renka ne vieną, o penkis geriausius – buto, namo, biuro ir viešąjį, studentų darbai vertinami atskirai. „Mano erdvė“ – tarsi olimpinės varžybos, kuriose svarbiausia dalyvauti. Medaliai – puiku, bet ne jie svarbiausi.
– Vieni architektai organizuoja kur gyventi, o kiti – kaip gyventi? Ar architektai kuria naujakuriams gyvenimo scenarijus?
Inga Junčienė (I.J.): Architektas Gintautas Natkevičius yra viename interviu pasakęs, kad architektas yra tarsi užsakovo lūkesčių ir jo svajonių vertėjas. Jis gal ir nerašo jam kasdienybės scenarijaus, bet jo vizijas, gyvenimo būdą ir pomėgius išverčia į interjero architektūros kalbą. Dažnai tokį architekto darbą užsakovas įvertina tik kurį laiką pagyvenęs naujuose namuose.
R.L.: Yra architektų, kurie užsiima vien interjero projektavimu. Kokios to priežastys – reikėtų atskirai klausti. Gal tai laiptelis karjeros pradžiai, o gal sąmoninga specializacija. Tačiau pastato projektuotojas, ypač jei tai nedidelis gyvenamasis, unikalus ar nedidelės apimties visuomeninis objektas, nori projektuoti ir interjerą. Nes architektūra yra ir išorė, ir vidus. Negali atskirti, kad projektuodamas architektūrą projektuoji tik tūrį žmonėms. Naujausias pavyzdys – MO muziejus. Klasikinis visuomeninis objektas, kuriame yra tam tikras scenarijus ir išorėje, ir viduje – kaip prie jo prieiti, kaip įeiti, kur judėti įėjus, kur sustoti, o kur ir nepateksi.
I.J.: Gal todėl garsieji architektų biurai tik išskirtiniais atvejais imasi kurti vien pastato interjerą. Kai tai ypatingas objektas, klientas ar iššūkis.
R.L.: Mes neturime didelių ir stiprių architektų kolektyvų, kurie specializuotųsi kuriant interjerą. Esu bendravusi su architekte, kuri įšvyko dirbti į labai garsų Europoje interjero projektavimo biurą. Milžiniški biudžetai, unikalūs reikalavimai verčia specializuotis. Be to, kai kurie interjerai dėl savo funkcijos (pavyzdžiui, kazino, klubai ir pan.) turi labai mažai ryšio su pastato architektūra. Tai – kaip atskira kapsulė. Tokiu atveju kuriamas teatras, kuriame interjeras yra scenografija, siekianti padaryti maksimalų įspūdį labai greitai.
– Ar tai, kas išrenkama konkurse, lemia kitų metų interjero tendencijas, madas?
I.J.: Taip nemanau. Nugalėtojų darbuose nematome sensacijų, neišryškiname ypatingų naujovių, madingiausia paskelbtos spalvos, technologijų. Žiuri nariai ieško harmoningos visumos ir kartu šviežio požiūrio.
R.L.: Laimėtojų parinkimas išryškina interjero formavimo metodą, kurio neįmanoma greitai ir pigiai tiražuoti, nes jis unikalus.
– „Mano erdvės“ žiuri nariai iš pradžių gauna dalyvių sukurtų darbų nuotraukas, kurias gali atidžiai apžiūrėti, vėliau, atskirdę į Lietuvą, aplanko labiausiai jiems patikusius interjerus. Manote, įmanoma įvertinti interjero dermę su užsakovo asmenybe tokio trumpo apsilankymo metu?
R.L.: Vienas pirmųjų atrankos kriterijų – sprendimo originalumas, skirtingumas nuo kitų. Kas nors netipiška.
I.J.: Ar tai kūrėjui pavyko netyčia, ar derinantis prie užsakovo, prie situacijos, aiškinamasi atvykus į vietą, lukštenant interjerą profesionalo žvilgsniu. Idealu, kai žiuri pasiseka pabendrauti su užsakovais
– Kodėl beveik niekada nesutampa vertinimo komisijos ir publikos nuomonės, juk portalo lrytas.lt skaitytojai kasmet renka labiausiai jiems patikusį interjerą?
– R.L.: Profesionalų išrinkti projektai – tai visuomenės edukacija, žvilgsnis į priekį: kokios vertybės bus rytoj, į ką reikėtų atkreipti dėmesį kuriant savo aplinką. O publikos simpatijos atspindi tai, kuo dauguma gyvena.
– Ką patartumėte architektams, norintiems laimėti publikos prizą?
I.J.: Jokių šansų neturi ekstravagancija, minimalizmas. Skaitytojai nerinks namų plikomis sienomis ir griežtomis linijomis, daugiausia jų simpatijų sulaukia interjerai, kuriuose vadinamoji namų šiluma išreikšta ne funkcionalumu, o dekoracijomis.
Smagu, kad ir kolegos mielai įsitraukia į šį žaidimą – vertina, aptarinėja „Mano erdvės“ interjerus. Kartu išmokstame vertinti profesionalumą.
– Kiek jau išmokome?
I.J.: Visada sakau, jei yra bent mažiausia galimybė, čia, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje, reikia kreiptis pagalbos į profesionalą, kuris padėtų sukurti namų struktūrą, o ją užpildyti knygomis, žvakėmis ar kitais dalykais galime kiekvienas. Ir nors matau, kad interjero dizaineriai turi daug darbo, vis dėlto didžioji dalis žmonių savo namus nori kurti patys, nes tik tokie namai jiems atrodo jaukūs.
– Gal taip ir turėtų būti? Visi turėtų išlavintą skonį ir saiko jausmą. Kodėl tai reikia atimti iš jų?
R.L.: Manau, kad reikėtų grįžti prie interjero architektūros ir interjero dekoravimo skirtumų. Tikrai bet kuris gali parinkti sofos pagalvėles. Bet interjero projektuotojas padaro kur kas daugiau.
I.J.: Profesionalo sukurtame interjere – mūsų poreikių transforamacijoje tarp keturių sienų – lieka mažiau įvairių trukdžių, kurie erzina, pavyzdžiui, saulė pro langus ne tada, kai jos norisi, ar sandėliukas ne ten, kur jo reikia.
– Estetika interjere – tik viena dedamoji?
I.J.: Lankydamasi tikrai gerai suprojektuotuose interjeruose ir bendraudama su jų šeimininkais pamatai, kad svarbiausia yra gera savijauta, kurią lemia architektų sprendimai. Jei pritrūksta spalvų, visada galima jų susikurti.
– Žiūrint į kai kuriuos darbus – ar jums neatrodo, kad Lietuvoje žmonės į interjerą investuoja nepagrįstai daug?
I.J.: Žinau daug pavyzdžių, kai išlaidos interjerui, vertinant būsto vietą, išties atrodo gerokai per didelės.
– Biurų, viešųjų erdvių interjerai taip pat lemia savijautą, bet kartu yra ir stiprus įvaizdžio elementas?
R.L.: Visi mūsų per tuos metus aplankyti biurų interjerų „gyventojai“ sako, kad biuras jiems yra kaip antrieji namai. Keičiasi kompanijų vidaus kultūra, organizacijos plokštėja, atsiranda kitokių erdvių poreikis – bendros virtuvės, žaidimų stalai, transformuojamos erdvės, skirtingai veikiančios dieną ir vakare. Interjeras tampa svarbiu įrankiu ir esamiems darbuotojams motyvuoti, ir naujiems pritraukti. Kartais biuras konkuruoja su namais ir laimi, ypač jauni žmonės nebenori skirstyti savo gyvenimo į pareigas ir pramogas, ir namai jiems tampa tiesiog nakvynės vieta. Ar tai yra ateitis, pamatysime.
– Turbūt labiausiai į ateitį žiūri studentų projektai?
R.L.: Studentų projektus apdovanosime jau antrus metus, šiemet varžosi 10 įdomių projektų. Studentai išties gali sau leisti fantastiškas idėjas, didelius objektus. Nors šiemet yra ir labai realistiškų, bet kartu ir originalių sprendimų.
– Ar svarbus interjero architektui fotografo darbas?
I.J.: Mūsų konkurso esmė – geros interjero architektūros sklaida dažniausiai įmanoma tik per vaizdus. Malonu matyti, kad atsiranda naujų žmonių, siekiančių profesionalumo šioje srityje, mat fotografuojant galima išryškinti architektūrą tokią, kokią ją mato kūrėjas, o galima ir sugadinti.
R.L.: Dėl to mes ir vežiojame vertinimo komisiją po Lietuvą, kad ji galėtų pamatyti savo akimis detales, kontekstą, interjero ir pastato dialogą. Pajusti mūsų architektūrą iš vidaus.
Straipsnio autorius yra dizaineris, LAS kūrybos direktorius.
