Šiam paveldo objektui architektūros istorijos ir teorijos magistrantūros studijas baigusi moteris jaučia didelę pagarbą. Ji domėjosi vienuolyno istorija, kuri tapo neatsiejamu aspektu kuriant interjerą: „Šis Benediktinių vienuolyno ansamblis formavosi nuo XVII iki XIX amžiaus ir buvo vienas didžiausių ir turtingiausių moterų vienuolynų Vilniuje. Per Antrąjį pasaulinį karą baroko stiliaus vienuolyno ansamblis apgriuvo, dingo daug vertingų meno kūrinių. O sovietmečiu vienuolyno patalpos tapo skirtos gyvenamiesiems butams bei viešosioms institucijoms.“
Architektė dėkinga užsakovams, kurie taip pat kaip ir ji nenorėjo užgožti statinio istorijos ir siekė išsaugoti autentiškas detales. Apie XVII-XVIII amžių byloja buto planinė struktūra, lubų skliautai. Lina archyvuose ieškojo ir senų apylinkių vaizdų, kurie įrėminti dabar kabo svetainėje ant sienos.
Koridoriaus, vonios bei miegamojo grindis dengiančios keraminės plytelės, manoma, skaičiuoja jau daugiau nei 200 metų, o juodi, pilki bei rausvi jų raštai nulėmė spalvų gamą visam butui. Šį koloritą pagyvina prabangos pojūtį suteikianti sodriai žalia spalva.
„Kai suradau šio atspalvio sofas ir virtuvės plyteles, miegamojo spintos durų spalvą nusprendžiau pakeisti paskutinę akimirką, kai baldininkai rankose jau laikė teptukus“, – prisiminė Lina. Smaragdo spalva nudabino ir lauko duris.
Rafinuotumo suteikia auksinės ir bronzinės baldų rankenėlės, šviestuvų detalės. Erdves Lina stengėsi apšviesti saikingai, mat šioms patalpoms dirbtinis apšvietimas istoriškai nebuvo būdingas. „Vakarėjant čia dar labiau jaučiama istorinė, netgi dvariška dvasia“, – šypsojosi ji.
Klasikinių elementų kupino interjero nesinorėjo perspausti ir paversti jo it muziejaus. Taigi, su tokiais klasikos elementais kaip eglutės rašto parketas, aukštos grindjuostės, įsprūdinės durys, kontrastingai dera modernūs kavos bei televizoriaus staliukai, senovės neimituojantys šviestuvai ir kiti šiuolaikiniai akcentai.
Senovinės sienų nišos buvo išnaudotos jose įrengiant apvadais pagražintas lentynas, o jų apačioje esančios ažūrinės durelės pasitarnavo uždengiant radiatorius. Miegamajame už lovos esančią nišą kūrėja nusprendė dekoruoti apskritu ornamentų motyvu. „Ši poliuretano rozetė nėra autentiška detalė, tačiau jau keletą kartų girdėjau to klausiant – vadinasi, ji išties savo vietoje“, – džiaugėsi Lina.
Šešis metus interjero kūrimu užsiimanti moteris negailėjo gerų žodžių užsakovams, su kuriais užmezgė itin draugišką ryšį: „Dabar pajuokaujame, kad jau ilgimės kasdienio bendravimo, o kaip kūrėjai man buvo itin svarbu, kad jie visiškai pasitikėjo mano idėjomis.“
Nors kūrybinis procesas klostėsi itin sklandžiai, iššūkių išvengti vis tik nepavyko – tik šįkart su jais susidoroti teko meistrams. „Įrengiant kanalizaciją teko juvelyriškai išimti ir vėl įdėti paveldo saugomas plyteles, o iš kito miesto atvykusiam elektrikui neužteko kopėčių ilgio, mat skliauto aukštis yra beveik 5 metrai“, – su šypsena veide prisiminė Lina.
Šis interjeras dalyvauja interjero architektūros konkurse „Mano erdvė 2018“.
Interjero autorė Lina Urban.
