Mažučių kaime, netoli Darbėnų miestelio, atsiradusį japoniškąjį sodą H.Watanabe vadina savo kūdikiu.
„Tai – paskutinis projektas mano gyvenime, todėl čia noriu panaudoti viską, ką aš žinau. Paskutinis darbas turi vainikuoti visą mano karjerą“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo 72-ejų japonas, kuris įvairiose pasaulio šalyse yra sukūręs per 150 sodų.
Į Lietuvą atvedė klaipėdietis
Atrasti tolimą Lietuvą H.Watanabe padėjo klaipėdietis Rokas Vaičius, kuris prieš šešerius metus žuvo automobilio avarijoje.
Susižavėjęs japonų kultūra lietuvis išmoko japonų kalbą, o nuvykęs į Japoniją pradėjo mokytis auginti bonsus, studijuoti japoniškojo sodo kūrimo meną.
Taip klaipėdietį likimas suvedė su H.Watanabe, kuris Japonijoje vadovavo kraštovaizdžio konstruktorių kompanijai „Angyo Ueki“. Pripažinto japoniškųjų sodų kūrėjo asistentu R.Vaičius dirbo keletą metų.
Tarpininkaujant klaipėdiečiui H.Watanabe nedidelį japoniškąjį sodą suprojektavo Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose.
Kai Mažučių kaime 16 hektarų dirbamos žemės įsigijęs palangiškis gydytojas Šarūnas Kasmauskas pradėjo fantazuoti čia įkursiąs japoniškąjį sodą, juo patikėjo tik R.Vaičius ir patarė prašyti H.Watanabe pagalbos.
Sudomino neįprastas dydis
Tiktai atsitiktinumas lėmė, kad 2005 m. garsus japonų meistras sutiko atvykti į Mažučių kaimą.
Tuo metu H.Watanabe buvo gavęs užsakymą Londono karališkajame Bakingamo rūmų sode sukurti vos 3 arų japoniškojo sodo kampelį.
Bet jį suprojektavus karališkosios šeimos planai, matyt, pasikeitė ir šis sumanymas nuslopo.
Kitų užsakymų neturėjusį japoną sudomino lietuvio užmojis kurti net 16 hektarų ploto japoniškąjį sodą.
„Įprastai japoniškieji sodai nėra dideli. Dažniausiai jų plotas siekia apie 10 arų, o prie gyvenamųjų namų – vos 30 kvadratinių metrų.
Man savotišku iššūkiu tapo milžiniškas numatyto sodo dydis. Buvo aišku, kad tokios galimybės Japonijoje niekada neturėsiu“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo H.Watanabe.
Uraganas meistrų neišgąsdino
Pasižiūrėti, koks darbas jam yra siūlomas Lietuvoje, japonas su savo specialistų komanda iš Ispanijos atvyko 2005 metų sausio pradžioje, čia siaučiant uraganui „Ervinas“. Apžiūrinėdami audros košiamus Žemaitijos dirvonus jis sustiro į ožio ragą.
„Jau buvau išsigandęs, kad atšiaurioje šalyje pirmąją dieną gamtos stichijos jėgą patyrę japonai apsisuks ir išvažiuos.
Bet jie jau kitą dieną laukuose pradėjo planavimo darbus“, – prisiminė Š.Kasmauskas.
H.Watanabe sužavėjo sklypo šeimininko suteikta visiška laisvė – 16 hektarų lauke daryk ką nori.
Š.Kasmauskas turėjo tiktai vieną pageidavimą – kad čia kuriamas sodas būtų panašus į prieš 350 metų įkurtą garsųjį Kioto karališkąjį sodą Kacura Rikju (Katsura Rikyu).
Pasiūlymas sutapo su svajone
„Kai sulaukiau šio pasiūlymo, man buvo per 60 metų, pradėjau pensininko gyvenimą.
Mano sena svajonė buvo Europoje sukurti tris didelius sodus, o senatvėje važinėti po juos su žmona ir leisti laiką.
Šarūno pasiūlymą kurti šį sodą įvertinau kaip savo svajonės įgyvendinimo pradžią“, – pasakojo japonas.
Skrisdamas namo jis lėktuve suplanavo, kaip turėtų atrodyti sodas Lietuvoje, o po to per 3 dienas nupiešė jo planą.
H.Watanabe suprato, kad Mažučių kaime laukia daug darbo, čia teks dažnai atvykti. Jis įsivaizdavo, kad subūrus maždaug 30 žmonių komandą, kurios pusę sudarytų jo tautiečiai, šį projektą bus galima užbaigti per trejus metus.
Iš pradžių buvo planuojama statyti viešbutį, SPA, restoraną. Vėliau projektas nekart kito. Popieriuje pažymėti pastatai buvo nutrinami, o jų vietoje atsirasdavo kalvos.
Savo kūrinį prižiūri iki šiol
Tačiau Lietuvoje prasidėjus ekonominei krizei Š.Kasmauskas susidūrė su finansiniais sunkumais – nebeįstengė mokėti japonams net už jų darbą.
O šiems meistrams, regis, įgriso ilgos kelionės į Lietuvą, jie išvyko namo.
Liko vienintelis H.Watanabe, kuris iki šiol čia kasmet gyvena nuo balandžio iki spalio ir savanoriauja negaudamas jokio atlyginimo.
„Buvo kilę minčių mesti šį projektą. Tačiau man įspūdį padarė Š.Kasmausko entuziazmas net labai sunkiu metu. Kai šeimininkas kasdien pats dirba juodžiausius darbus, negali likti abejingas.
Be to, šis sodas – mano svajonės įgyvendinimas. Juk sukūręs savo vaiką negali jo palikti be priežiūros“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ šypsojosi japonas.
Paprašytas įvardyti savo profesiją vyras, nuo 19 metų kuriantis japoniškuosius sodus, aiškino, kad jo žinios apima daugelį sričių.
„Landšafto menininkas“, – sukonkretino 15 metų Lietuvoje gyvenanti ir už lietuvio ištekėjusi japonė architektė Akiko Tutlys, kuri padėjo „Lietuvos ryto“ žurnalistui bendrauti su H.Watanabe.
Pabaigos dar nematyti
„Išaugti medžiui, kad atsiskleistų visas jo grožis, reikia nemažai laiko.
Japonijoje yra technologija, kai galima pasodinti jau didelį medį su visomis šaknimis. Šiltesnio klimato šalyse, kur derlingesnė žemė, greičiau auga visi augalai. Todėl pas mus sodas būna baigiamas per dvejus trejus metus, o subręsta per 10 metų.
Lietuvoje taip dirbti negalima, tad čia reikia daugiau laiko ir kantrybės“, – pasakojo meistras.
Jis nesiryžo prognozuoti, kada bus baigtas kurti sodas Mažučių kaime, nes šiuo metu – tik projekto pusiaukelė.
Pradėti kurti japoniškąjį sodą lengviausia miške. Bet čia, Mažučių kaime, būsimo sodo vietoje buvo pievos. Todėl viską reikėjo daryti nuo nulio.
„Japoniškojo sodo esmė – ne patys augalai. Nėra privalomos net tradicinės sakuros. Kas auga miške – tas ir tinka. Svarbu nenusižengti principams.
Kai manęs paklausia, kaip sodinti japoniškąjį sodą, patariu nueiti į mišką ir pasimokyti iš gamtos. Tereikia kopijuoti miško medžių tvarką.
Natūraliai augančiame miške medžiai neišauga pagal kažkokį planą. Tačiau būtent chaose slypi gamtos grožis“, – aiškino H.Watanabe.
Dar viena būtina sąlyga japoniškajam sodui – jame turi būti atkurtas būdingas kraštovaizdis. Japonija yra kalnuota, ten daug upių, todėl sode turi atsirasti kalvotas reljefas, upokšnių, akmenų.
Beje, H.Watanabe nustebo sužinojęs, kad Lietuvoje sodais įprasta vadinti plotus, kuriuose auga vaismedžiai.
Mažučių kaimą išgarsino televizijos laida
Pradėjęs dirbti Kretingos rajone H.Watanabe buvo sulaukęs keleto užsakymų Japonijoje, tačiau juos atmetė. Užsakovams paaiškino, kad yra užsiėmęs Lietuvoje.
Vis dėlto pragyvenimui jis užsidirba kurdamas sodų projektus, nes Lietuvoje už savo darbą negauna atlygio.
Vienas didelio japoniškojo sodo projektas su reljefo pjūviais gali kainuoti iki 30–50 tūkst. eurų. O užsakant būsimojo sodo maketą landšafto architekto darbas įvertinamas dar brangiau.
Apie Lietuvoje asketiškai gyvenantį ir be atlygio dirbantį garsų savo tautietį prieš keletą metų didžiausias Japonijos televizijos kanalas buvo sukūręs laidą, kurią pamatė apie 50 mln. žmonių.
Ši laida Kretingos rajone esantį sodą išgarsino ne tik Japonijoje – kasmet Mažučių kaimą aplanko po keliasdešimt tūkstančių žmonių iš viso pasaulio.
Sodo teritorijoje jau pasodinta per 10 tūkstančių įvairiausių augalų: Lietuvoje retų japoninių azalijų, stiprų malonų kvapą skleidžiančių magnolijų, atvėsus orams ryškia raudona spalva savo lapus nudažančių japoninių klevų.
Sode yra apie tūkstantį bonsų. Tarp jų – ir Japonijoje padovanotų 200 metų senumo medžių.
Keičiant žemės reljefą ir kuriant krioklius iš aplinkinių rajonų į sodą buvo suvežta apie 12 tūkst. tonų akmenų.
