Kaune veikiančio Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejuje saugoma šių dviejų iškilių asmenybių istorija bei palikimas.
Tačiau ne ką mažiau įdomi ir šio pastato, kurį sau statėsi kompozitorius ir solistas, istorija.
Jame įvairiais metais gyveno ne tik kūrėjai bei jų šeimos, bet ir kiti kauniečiai.
Patys muziejininkai apie daugelį tų gyventojų žino mažai arba visai nėra girdėję.
Prieš kelias dienas muziejų aplankė netikėtas svečias – kaunietis E.Jonuškis. Jis 15 metų gyveno šiame pastate ir dalijosi bendra virtuve su M.Petrausko žmona Ona Aranauskaite-Petrauskiene.
Kaunietis dairėsi po muziejų ir butą, kuriame praleido vaikystę. Muziejininkai ištempę ausis klausėsi jo prisiminimų, nes tokios autentiškos žinios – labai retos ir vertingos.
Pats E.Jonuškis prisipažino, kad lankytis ten, kur gyveno, yra ir keista, ir įdomu.
Nėra tik eilinis lankytojas
Dabar Kauno rajone, Garliavoje, gyvenantis, bet save kauniečiu vadinantis 64 metų E.Jonuškis kartais specialiai atvyksta į Kauną ir užsuka į M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejų.
Čia jis jaučiasi ne kaip eilinis lankytojas. Vyrą iš karto užplūsta vaikystės ir paauglystės priminimai, nes jis buvo šio namo gyventojas.
E.Jonuškis pasakojo, kad jo motina dirbo Kauno avalynės fabrike „Tauras“, buvo odų dažytoja. Tėvas statybos treste darbavosi vairuotoju. Darbininkų šeima gyveno dabar K.Petrausko gatvės 31-ajame name.
„Gimiau 1955 metais ir iki 15 metų drauge su tėvais gyvenau šio namo pirmajame aukšte. Iš viso tada name buvo 6 butai“, – pasakojo kaunietis.
Vos pravėrus dabartinio muziejaus duris viduje ant grindų matyti M. ir K.Petrauskų vardų ir pavardės inicialai. Jie buvo inkrustuoti, kai kompozitoriai 1926 metais pasistatė savo namą.
„O, raidės išliko. Jas peržengę patekdavome į namo koridorių. Matau, kad laiptinė ir laiptai bei jų turėklai liko tokie, kokie buvę, tik atnaujinti“, – smalsiai po muziejų dairėsi kaunietis.
Naudojosi bendra virtuve
Apžvelgęs koridorių E.Jonuškis nieko nelaukdamas patraukė į pirmajame aukšte buvusį savo butą. Dabar jame įrengta pagrindinė muziejaus ekspozicijų salė.
Kabo daugybė stendų su M. ir K.Petrauskų gyvenimo bei kūrybos aprašymais, kitokie dokumentai.
Taip pat eksponuojami ir trys muzikiniuose spektakliuose naudoti kostiumai.
Vyras pasakojo, kad vietoj dabartinės salės buvo du kambariai. Gilumoje – miegamasis, viduryje – svetainė. Arčiausiai dabartinių durų, per kurias iš namo koridoriaus patenki į salę, buvo virtuvė.
„Tai buvo bendra virtuvė, kuria naudojomės drauge su greta pirmajame aukšte gyvenusia kaimyne – antrąja M.Petrausko žmona Ona ir jos dukra Protele bei anūke Jolanta“, – pasakojo vyras.
Lankytoją išgirdusios muziejaus darbuotojos sukluso ir susirinko pamatyti, koks čia netikėtas svečias atvyko. Muziejininkės sakė, kad bute, kur buvo įsikūrusi tada jau našlė O.Petrauskienė, dabar dirba muziejaus fondų darbuotojos.
Kaimynė buvo maloni
Atsisėdęs savo buvusioje svetainėje E.Jonuškis prisiminė, kad O.Petrauskienė tuo metu, kai jis gyveno greta, tarnaitės neturėjo, pati prižiūrėdavo savo butą, pati šeimininkaudavo.
Namas buvo kūrenamas krosnimis. Valgis buvo gaminamas ant koklių krosnies. Panašią, tik prabangesnę, krosnį ir dabar galima pamatyti K.Petrausko bute antrajame muziejaus aukšte. Krosnis neseniai buvo restauruota.
„Mes, vaikai, siausdavome po abu butus, puikiai žinojome visas kertes, kur geriausia pasislėpti. Ypač įsiminė tai, kad namuose niekada nestigo saldumynų.
O.Petrauskienė buvo maloni nedidukė moteris. Visi drauge švęsdavome Naujuosius metus ar kitas šeimos šventes“, – pasakojo vyras.
Šiuose namuose jis prisipažino pirmą kartą ir įsimylėjęs kaimynių mergaitę Jolantą.
„Jolantą buvau įsimylėjęs, sakydavau, kad ji bus mano žmona“, – šypsojosi kaunietis.
Kai gyventojai iš namo išsikraustė, vyras su Jolanta ryšius dar kurį laiką palaikė, bet vėliau jie nutrūko. Taip kauniečio svajonė vesti kaimynę ir liko neišsipildžiusi.
Kieme liedavo čiuožyklą
E.Jonuškis ir dabar puikiai prisimena, kad greta namo sovietmečiu vis dar augo didelis sodas. Jis buvo sunaikintas, kai greta Vydūno alėjoje išdygo daugiabutis.
M. ir K.Petrauskų namo kieme dabar stovi keli garažai. Vietoj jų anksčiau buvo medinis garažas.
Stovėjo ir šunidė, kur namo šeimininkai tarpukariu laikydavo savo medžioklinius šunis, tačiau sovietmečiu šunidė jau buvo tuščia.
Žiemą kieme buvo liejama čiuožykla. Vasarą vaikai žaisdavo smėlio dėžėje.
Greta Mažajame ąžuolyne veikdavo cirkas, žiemą taip pat ten būdavo galima čiuožinėti. Todėl E.Jonuškis anksti pradėjo sportuoti.
Gyveno garsus krepšininkas
Vaikščiodamas po muziejų vyras užsuko ir į kitus pirmajame namo aukšte esančius darbuotojų kabinetus. Juose sovietmečiu buvo dar vienas butas.
„Čia gyveno garsus krepšininkas Vincas Sercevičius. Jis buvo neprilygstamas pokario vidurio puolėjas ir metimo kabliu meistras“, – pasakojo E.Jonuškis.
Po Antrojo pasaulinio karo, kol studijavo tuometiniame Lietuvos kūno kultūros institute (LKKI, dabar – Lietuvos sporto universitetas), buvo Lietuvos krepšinio rinktinės narys.
Nuo 1951 metų žaidė „Žalgirio“ komandoje, vėliau kelerius metus buvo ir jos treneris.
Kai išėjo į pensiją, toliau dėstė LKKI sportininkams.
„Aš buvau neaukštas, smulkus. Iš dalies norėdamas mokėti apsiginti, iš dalies matydamas įspūdingą sportininką panorau ir pats tapti atletu“, – prisiminė E.Jonuškis.
Vyras tapo sunkiaatlečiu, ne kartą buvo Lietuvos čempionas. Baigęs sportininko karjerą kaunietis dirbo vairuotoju ir automobilių remontininku.
Greta patalpų, kur buvo krepšininko butas, dabar yra koncertų salė.
Prisiminė dar dvi šeimas
E.Jonuškis teigė, kad vietoj jos buvusiame bute gyveno garsus matematikas Jonušas Adolfas Urbelis su šeima.
Mokslininkas dirbo tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), buvo Bendrosios matematikos katedros vedėjas.
Taip pat E.Jonuškis prisiminė, kad antrajame aukšte, kur visada ir buvo K.Petrausko butas, kurį laiką gyveno dailininko Petro Kalpoko sūnus, taip pat menininkas Rimtas Kalpokas.
Su pačiu K.Petrausku kauniečiui neteko susidurti.
Visi gyventojai 1970 metais iš namo išsikraustė. Nusprendus įkurti muziejų visiems buvo skirti kiti būstai. E.Jonuškio šeimai buvo suteiktas butas Dainavos gyvenamajame rajone.
„Dabar lankytis muziejuje, kur kadaise gyvenau, ir keista, ir įdomu. Iš karto iškyla vaikystės atsiminimai. Gal jie bus naudingi ir muziejininkams“, – svarstė E.Jonuškis.
Prisipažino, kad žinių apie sovietmečio laikotarpį beveik neturi
Deimantė Kondrotaitė
M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejaus muziejininkė
„Broliai Mikas ir Kipras Petrauskai 1924 metais kreipėsi į Kauno miesto atstatymo komisiją prašydami leidimo statyti namą.
Namas pagal A.Golovinskio projektą buvo statomas miesto pakraštyje, miesto savivaldybei priklausančioje žemėje.
Mūrinis dviejų aukštų namas su mansarda ir rūsiu buvo baigtas statyti 1926 metais. Name buvo įrengti šeši butai.
K.Petrauskas įsikūrė antrajame aukšte, M.Petrausko šeima gyveno pirmajame aukšte iš kiemo pusės, Adakris Petrauskas – Miko sūnus – jau vėliau su šeima gyveno mansardoje.
Kitus butus nuomojosi Vlado Kateivos, S.Sasnausko šeimos, vienu metu gyveno rašytojas Pranas Mašiotas su šeima.
Namo kiemas buvo erdvus, aptvertas medine tvora. Kieme stovėjo neišvaizdus sandėlis su garažu, šalia buvo K.Petrausko medžioklinių šunų aptvaras.
Pietinėje pusėje iš Vydūno gatvės buvo įvažiavimas į kiemą, kuriame augo vaismedžiai, gėlės.
Laikui bėgant keitėsi namo vidinis planas, nuomininkai. 1940 metų rudenį pastatas buvo nacionalizuotas. Antrojo pasaulinio karo metais jame gyveno vokiečiai, pokariu antrajame aukšte veikė poliklinika.
1946 metais namas buvo grąžintas jo šeimininkams, atsižvelgiant į K.Petrausko nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai.
Tačiau 1948 metais jis jau įsikūrė Vilniuje. Iš tikrųjų šeimininkų name liko gyventi M.Petrausko antroji žmona O.Aranauskaitė-Petrauskienė su dukra Protele, kuri vėliau susilaukė duktės Aurelijos Jolantos.
M.Petrauskas mirė anksti – 1937 metais.
Po K.Petrausko mirties jau kitais – 1969 metais buvo priimtas Ministrų Tarybos nutarimas name įkurti solisto K.Petrausko memorialinį muziejų.
Pirmoji ekspozicija duris lankytojams atvėrė 1977 metais.
Žinių, kas name gyveno praėjus keletui metų nuo Antrojo pasaulinio karo, iki kol pastatas tapo muziejumi, turime labai nedaug.
Prieš 10 metų mus aplankė viena iš namo gyventojų Regina Kateivaitė, ji ir papasakojo apie savo tėvus.
Todėl daugiau pabendrauti su E.Jonuškiu labai norime. Apie tą laiką, apie kurį jis pasakojo, beveik nieko nežinome. Jo pasakojimai padėtų geriau atskleisti šio pastato, taip pat ir Kauno istoriją.“
