Sutuoktinių sukurta aplinka stebina išradingumu.
Širvintų rajone, netoli kelio Vilnius–Ukmergė, įrengta „Oreivių užuovėja“ gali taikytis į keisčiausio pasaulyje viešbučio, kur vaizduotei nėra ribų, titulą.
Čia užklystantiems nuotykių ieškotojams iš Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos sunku patikėti, kad tai padarė patys sodybos šeimininkai nesamdydami profesionalių dizainerių.
Liaudiškas naivumas, mistika, stilių kratinys, net chaosas, kai spalvos pjaunasi viena su kita, – visa tai sutelpa po vienu stogu. Čia galima aptikti senų buities daiktų, prieškario Lietuvos baldų, lovatiesių, o dekoruotos ir nutapytos sienos puikiai dera su metalinėmis grandinėmis, kryžiais, akėčiomis, kalvių ir stalių įrankiais.
A.Dirmeikis yra atlikęs apie 3 tūkstančius skrydžių balionu. Šio kupolo audinys dabar puošia vieno pastato lubas, o buvę vilniečiai stengiasi užkrėsti aistra skraidyti kitus žmones.
„Kad ir kokią dovaną dovanotum, ji gali pasimesti, išnykti, pradingti, o skrydžio žmogus niekada neužmiršta, nes tai kelia daug emocijų.
Jos grįžta atmintyje, ir gėrio banga kaskart užlieja visą krūtinę“, – pripažino vyras.
Kai 1990 metais Dirmeikiai įsigijo sodybą, Arvydui sukako 40 metų. Iš pradžių čia užsukdavo tik savaitgaliais ir mintyse keikdavosi, kad reikia kaime kūrenti krosnį ir suktis nuo ryto iki vakaro.
Tuo metu nagingą vilnietį, augusį ant asfalto, traukė juvelyrika – ne vieną gražų žiedą ir auskarus jis yra padovanojęs savo žmonai. Bet kartą pakilęs oro balionu vyras liko taip sužavėtas skrydžio, kad juvelyro amatui nebeliko laiko.
Skraidymas pavergė ir Danguolę, su kuria Arvydas susituokė prieš 40 metų.
Nors oro balionai galėjo juodu ir išskirti, taip neatsitiko. Pastaruosius 28 metus jie praleido kartu „prie balionų“.
„Jei nebūčiau norėjusi skraidyti, nežinia, kaip dabar gyventume“, – svarstė Danguolė.
Jos sutuoktinis neslepia, kad nemažai šeimų subyrėjo dėl oro balionų.
Pavyzdžiui, dainų kūrėjai ir atlikėjai Rūtai Ščiogolevaitei, matyt, nepatiko skraidyti, tikriausiai dėl šios priežasties ji išskyrė su savo pirmuoju vyru, kuris taip pat yra oreivis.
A.Dirmeikio žmonai Danguolei teko ne vienas vaidmuo – ji buvo ir navigatorė, vairuotoja, ir namų šeimininkė, maisto gamintoja, interjero kūrėja.
Ruošiantis į kelionę Arvydui niekada nešaudavo į galvą mintis, kad galima žmoną palikti namie. Net dešimt metų kartu su ja oreivis dalyvavo įvairiose varžybose ir šventėse, kur būdavo skraidinami oro balionai.
Užsienyje vykstančių renginių organizatoriai netgi parūpindavo lietuviams keleivių, kad jie galėtų šiek tiek užsidirbti.
„Išmaišėme visą Europą, nors buvome neturtingi.
Bet kritus geležinei uždangai kilo susidomėjimas Lietuva, todėl mums sakydavo: tik skraidykit oro balionu ir viską gausit veltui – viešbutį, maitinimą“, – prisiminė pilotas.
Bet po daugelio metų jis įsitikino – gerai jaustis galima ir be kelionių, būnant tik vienoje vietoje. Nors jaunystėje jam atrodė, kad gyvendamas kaime negalės ištverti be teatro, restorano, koncertų salės, dabar neliko jokių nuogąstavimų.
Pasirodo, nesunku suderinti šiuos dalykus – pastaruoju metu sutuoktiniai įvairiuose kultūros renginiuose lankosi dažniau nei anksčiau, nes kelionė iki Vilniaus automobiliu trunka vos pusvalandį.
Danguolei taip pat patinka būti arčiau gamtos. „Yra tik vienas svarbus klausimas – kas pratęs veiklą, kai mūsų nebus?“ – susikrimto ji.
Oreivis neskuba ieškoti atsakymo į šį klausimą. Jam kol kas nesinori nieko prarasti, nes keldamiesi į kaimą sutuoktiniai pardavė viską, ką turėjo Vilniuje.
Arvydas tik viliasi, kad nebus sunaikinta tai, ką kūrė kartu su žmona. Bet dabar jam smagiau galvoti, kad vieni žmonės nuo jaunystės ruošiasi senatvei, o kiti – antrajai jaunystei. Prie pastarųjų pilotas priskyrė ir save.
Nors ne kartą girdėjo apie jį sakant, kad įrengdamas „Oreivių užuovėją“ elgiasi kaip išprotėjęs, kam viso to reikia, vyras liko ištikimas savo idėjai.
Sutuoktiniai mano, kad neprašovė pro šalį.
Sodybos šeimininkui apie atvykėlius daug pavyksta sužinoti pagal tai, kokį kambarį jie pasirenka.
Ekskursija po neįprastą sodybą prasideda nuo pirmojo aukšto. Visi nedideli kambariai turi savo pavadinimą ir temą.
„Gaspadinės“ kambarys papuoštas nėriniais, čia kabo iš šiaudų surištas sodas, stovi verpimo ratelis, sudėti krepšiai, užklotos austos lovatiesės. Čia stovi prieškariu pagamintos lovos, kurios nebuvo plačios, nes tuo metu dvigulė lova nebuvo madinga, užtat kieme lakstydavo pulkas vaikų.
„Gaspadoriaus“ kambaryje stovi priekalas, yra obliuoti skirtų įrankių, iš vežimo padaryta lova, o ant sienos kabo A.Dirmeikio senelio ir jo paties nuotraukos.
Įrengiant kai kuriuos kambarius pilotas prašė ir kaimo žmonių pagalbos.
„Piemenėlio“ kambaryje – šieno pluoštelis, iš šakų suregzta lova, ant sienos tyvuliuoja ežeras, plaukioja gulbės – šį idilišką piešinį sukūrė vienas tautodailininkas. Kartą padirbėjęs prie sienų tapymo jis skundėsi, kad praėjo įkvėpimas, ir paprašė alaus.
Kai gavo šio gėrimo, smarkiai įsižeidė – paaiškėjo, kad jis pernelyg silpnas, nes tik penkių laipsnių stiprumo.
„Aš tau ne maliaris“, – tarmiškai nepasitenkinimą liejo savamokslis dailininkas.
A.Dirmeikiui teko pačiam imtis darbo ir dažyti grindis.
Atskiras aukštas skirtas keturių metų laikų temai. Pravėrus duris galima patekti į pavasarį arba į žiemą. Pavasario kambaryje dominuoja rožinės ir salotinės spalvos, o rudens kambarį išduoda sudžiūvę lapai, obuoliai ir milžiniškas krepšys – pasirodo, tai – lova.
Ne vienas meistras atsisakė A.Dirmeikio pasiūlymo nupinti lovą, kol atsirado auksarankis senolis.
Jis paprašė iš vamzdelių suvirinti lovos rėmus, nes tik tada galėsiąs juos apipinti žilvičiais. Taip atsirado neįprasta lova.
Yra kambarių, susijusių su mėnuliu, saule.
Tačiau daugelį svečių labiau traukia ne dangiški, o žemiški kambariai, kur vyrauja prieblanda, tamsu, bet šviečia girliandos ir liejasi linksmybės.
Jei pačiam A.Dirmeikiui reikėtų rinktis, kur miegoti, jis eitų į tamsos kambarį. Čia ne pragaras, bet įsikūręs kipšas, kuris mėgsta juokauti, tačiau nedaro nieko blogo.
Kambaryje ant sienų pritvirtintos net 66 akėčios, yra daug metalo, pavyzdžiui, lovą puošia grandinės, antrankiai. Naktį kaip tyčia ima girgždėti čiužinys, pasigirsta arklių prunkštimas ar griaustinis.
Dirmeikių sodyboje yra ir nemažai daiktų, skirtų brangiems žmonėms atminti.
Baro palubėje kabo du skraidymo aparatai, vienas jų – „paksaliotas“, kitas – „šurkaliotas“.
Tai užuomina, kad A.Dirmeikis suvalgė daug druskos kartu su savo draugais – pilotu verslininku Rolandu Paksu ir oreiviu Gintaru Šurkumi.
Ant sienų kabančiose nuotraukose užfiksuota akimirkų, kurios susijusios su oreivystės istorija Lietuvoje, pavyzdžiui, 1989 metais Vingio parke Vilniuje vykusia pirmąja Lietuvoje oro balionų švente.
Nuotraukose įamžinti ir A.Dirmeikio triukai, kaip jis važiuoja motociklu, o tada staiga kyla oro balionu.
Kartą pilotas kilo į dangų dviem balionais – vieną lopšį laikė du kupolai. Tai nėra lengva, nes kiek daugiau pakaitinus vieną kupolą jis ima kilti, o kitą gali pasiglemžti ugnis.
Kai kurių fejerverkų būtų neįmanoma pakartoti, nes pasikeitė požiūris į saugumą. Būdamas ore A.Dirmeikis iš lopšio paleisdavo ugnies krioklį. Pilotas suabejojo, ar dabar galėtų kas nors tai atlikti, juk menkiausia žiežirba gali sukelti gaisrą.
