Norėjosi šaukti: „Eureka!“
Pasvalys didžiuojasi savo lopšyje išsūpavęs Lietuvai daug nusipelniusius garsius brolius Viliešius: Joną, Petrą ir Antaną.
Tačiau eksponatais, menančiais šimtmečio įvykius ir tuomečius herojus, rajonas beveik negali pasigirti.
Pasvalio krašto muziejus saugo vienintelę relikviją – Vileišiams priklausiusius medinius ratus.
Šie ratai į muziejų atkeliavo iš gretimame kaime gyvenančios senolės Kazimieros Čirvinskienės sodybos.
Senolė savo namuose dargi turi išsaugojusi garsiai giminei priklausiusius du gėlių stovus, o kai praėjusią savaitę keliaudami po ištuštėjusią Viliešių gimtinę užsukome ir pas šią moterį, iš nuostabos sušukome „Eureka!“ – senolė prieš mus pastatė iš palėpės ištrauktą neįkainojamą vertybę – prabangią kėdę. Jos gėlėtą gobeleną iš laimės tiesiog norėjosi rankomis glostyti ir glostyti.
Muziejininkai unikaliai senienai apžiūrėti neturi laiko
Nedelsdami apie neįtikėtiną radinį pranešėme Pasvalio krašto muziejui. Jo darbuotojai mandagiai padėkojo už naujieną ir pažadėjo nuvažiuoti apžiūrėti.
Muziejininkai neišreiškė jokių abejonių dėl galimo unikalaus eksponato atradimo. Jie irgi sakė manantys, kad tai originalus Vileišių giminės baldas. Juk būtent iš tos pačios sodybos muziejus buvo gavęs vienintelį šios giminės eksponatą – ratus.
Čirvinskų šeimos sodyba nors ir stovėjo kitame – Svirpliškio kaime, bet buvo netoli Vileišių sodybos, buvusios Medinių kaime. Būtent Vileišiai, išvežami į Sibirą, paprašė Čirvinskų pasaugoti jų baldus ir rakandus. Jie tikėjosi grįžti ir grįžo, tik daiktų jau nebeprašė, matyt, nematė prasmės. Sovietmečiu ta prabanga netgi buvo pavojinga džiaugtis.
Vis dėlto Pasvalio muziejaus darbuotojai pasirodė esantys pernelyg užsiėmę kažkokiais itin svarbiais darbais – beveik per dvi savaites jie nesurado laiko nuvykti pas senolę apžiūrėti nepaprasto eksponato.
Taigi ir patvirtinimo, kad tai tikrai gali būti Vileišių kėdė, negavome.
Turtą išslapstė prieš tremtį
Iš savo namų niekur per gyvenimą neišvykusi, senatvės dienas gimtajame Svirpliškio kaime leidžianti 85 metų K.Čirvinskienė namuose turimų istorinių vertybių labai nesureikšmino.
Senolė pasakojo, kad daiktus iš Vileišių sodybos saugoti jos tėvams atvežė mamos pusbrolis Pažemeckas, buvęs garsios giminės kaimynas, gyvenęs šalia Vileišių.
Tada, po Antrojo pasaulinio karo, okupacinė sovietų vadžia ūkininkus ir inteligentiją trėmė į Sibirą.
Toks likimas ištiko ir Medinių kaime gyvenusius Joną ir Veroniką Vileišius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio brolio Kazimiero sūnaus šeimą. Nujausdami skaudų likimą, jie savo daiktus su kaimynų pagalba išdalino sodiečiams saugoti.
„Giminaičio atgabentą ir saugoti patikėtą turtą tėvai sukrovė ant trobos aukšto ir tuos svetimus daiktus visai pamiršo. Buvo dvi minkštos gražiu gėlėtu gobelenu dengtos kėdės, du aukšti mediniai gėlių stovai ir keturi lenkto medžio ratai, nekaustyti, be geležų. Paskui kėdes ištraukėme.
Kol dar buvo gražios, ant jų sėdėjome. O kai išlindo spyruoklės, vieną kažkur pradanginome, o kitą vėl ant aukšto padėjome. Ratus sūnėnas Stasiukas padovanojo muziejui“, – pasakojo moteris.
Kėdės jai tikrai nereikia. O štai, jei pageidautų muziejus, tikrai jam padovanotų. Žinoma, jei tik muziejininkai pareikštų tokį norą.
K.Čirvinskienė puikiai gali atsekti čia gyvenusių ūkininkų Vileišių giminystės ryšius: paskutinis Jonas Vileišis ūkį buvo paveldėjęs iš savo tėvo Kazimiero, o šis – iš savo tėvo Vincento Vileišio. Pastarasis su žmona Agota susilaukė 11 vaikų, iš kurių jauniausias Jonas buvo Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras.
Garsiojo sodyba išsiskyrė raudonom „dakoltom“
Senolė teigė, jog signataras kaime negyveno, jis tik retkarčiais atvažiuodavo aplankyti artimųjų. Vileišių sodyba buvo išskirtinė: medinio dviejų galų namo stogas dengtas raudonom „dakoltom“. Ir tuoj pat pašnekovė paaiškino, kad taip anksčiau buvo vadinamos čerpės.
„Visi Vileišiai buvo labai mandagūs ir nešykštūs žmonės. Pamenu, kaip mano vyresnė sesuo pas Vileišius ėjo į talką bulvių kasti. Ji buvo labai jauna ir menka pagalbininkė, tačiau ūkininkas vis tiek už jos darbą tėveliams atvežė maišą bulvių.
Vileišių sodyba buvo prie pat miškelio, o į jį visų aplinkinių kaimų vaikai lėkdavo grybauti.
„Kadangi tai buvo ūkininko nuosavybė, mes labai bijodavome, kad negautume barti. Jie matydavo, kad renkame grybus, bet niekada nė vieno blogo žodžio mums nėra pasakę“, – atviravo Svirpliškio kaimo gyventoja.
Su Vileišiene melžė kolūkio karves
Pensininkė pasakojo, kad jos jaunystėje, ypač sovietmečiu, broliai Vileišiai nebuvo tokie žinomi ir garbinami, todėl sodiečiai apie juos mažai ir kalbėjo.
Žmonių palankumo, pasak pensininkės, jie nusipelnė dėl to, kad buvo labai mandagūs, neįžeisdavo net biedniausiai gyvenančio kaimyno.
Ūkininko šeimai grįžus iš tremties, K.Čirvinskienei teko su ja bendrauti. Kartu su Jono žmona Veronika jai teko melžti kolūkio karves.
Senolės prisiminimuose V.Vileišienė išlikusi kaip labai protinga ir nuoširdi moteris. Nors abi dirbo kartu, tačiau apie K.Čirvinskienės tėvams saugoti patikėtus daiktus jos neišsikalbėjo. Grįžusioji apie tai nieko neklausė, gal nežinojo, o gal ir tiesiog nenorėjo.
Signataro prisiminimuose – vaišingi, darbštūs kaimynai
Svirpliškietei apie Vileišių dosnumą antrino Medinių kaime gyvenanti Janina Oniūnienė. Jos mama tarnavo pas Vileišius.
Dukrai motina pasakojo, kad ūkininkai valgydami visada prie stalo sodindavo ir samdinius.
„Vileišiai ir patys, ir sulaukę svečių valgydavo sočius ir gardžius valgius. Gardesniu kąsniu dalindavosi ir su kaimynais“, – mamos pasakojimais dalijosi medinietė.
J.Oniūnienė patvirtina ir signataro Jono Vileišio atmintyje išlikusius ir pažįstamiems papasakotus atsiminimus apie Medinių kaimą.
J.Vileišis yra rašęs: „Kaimynai vieni kitiems visuomet atnešdavo „koštuvinio“ alaus nemažą uzboną. Jei kaime „bankietas“, tai mama kokią keptą žąsiokę ar vištą nešasi. Jei kas kaime anksčiau javus baigė pjauti – pas kaimyną talkon. Tas pats su mėšlavežiu, su bulviakasiu ar rudens arimu.“
J.Oniūnienė prisiminė, kad kone kiekvienas gaspadorius alų visuomet darydavo bent du kartus per metus, prieš didžiąsias šventes.
„To alaus per kartą neišgerdavo, jis būdavo skalsus: užtekdavo net keliems mėnesiams. Miežio sultis ragaudavo tik per šventes ir talkas. Juo visuomet pavaišindavo ir užsukusį svečią. Alus būdavo tikro miežio grūdo ir putodavo ne tik įleidus į uzboną, bet ir įpylus į stiklinę“, – pasakojo moteris.
Medinietės tėvas turėjo kelis kubilus, kuriuose virdavo alų.
Tuomet visame Medinių sodžiuje buvo 21 kiemas. Dabar gi, Pasvalio apylinkių seniūnijos duomenimis, kaime yra likusios 9 sodybos, iš kurių trijose nuolat negyvenama. Kaime priskaičiuojama 15 žmonių.
Užsuko grįžęs iš tremties
Tais laikais kaime, pasak moters, buvo nerašyta taisyklė: paskerdus kiaulę, skerstuvių šviežiena pasidalinti su kaimynais.
Šios dešimtmečius gyvavusios tradicijos seniai jau išnykusios.
J.Oniūnienė prisiminė, kaip iš tremties grįžusį ir į svečius vieną sekmadienio rytą atėjusį kaimyną buvusį ūkininką J.Vileišį jos tėvai priėmė kaip didžiausią svečią. Pavaišino raugintais kopūstais, ką tik iš duonkepės ištrauktu prastų miltų ragaišiu. Tremtinys nepasididžiavo, atsisėdo prie stalo pasivaišinti kukliomis vaišėmis. Tiesą sakant, tremty juk ir tokių nebuvo.
Medinietė iki šiol pamena savo tėvo žodžius, kad jie turi didžiuotis gyvendami Medinių kaime, iš kurio kilę šaliai nusipelnę broliai Vileišiai.
Aplankė signataro duktė
Šiemet Kaune atidengiant paminklą Jonui Vileišiui ir Vilniuje atidengiant paminklą broliams Jonui, Petrui ir Antanui Vileišiams, iškilmėse dalyvavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusi Vileišių giminės palikuonė, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro J.Vileišio jauniausioji dukra 98 metų Rita Vileišytė-Bagdonas.
Po paminklo Vilniuje atidengimo viešnia neištvėrė neatvykusi ir į tėvo gimtinę Pasvalį. Garbaus amžiaus moterį atlydėjo dukra Silvija ir anūkė Lina. Visos trys dalyvavo Vasario 16-osios iškilmėse.
Kaip jau esame rašę, Pasvalio P.Vileišio gimnazijos vileišiečių organizacijos įkūrėja mokytoja Janina Miežianskienė visada palaikė ryšius su J.Viliešio dukra Rita. Pasvalietė susirašinėjo ir su šiuo metu jau mirusia kita signataro J.Vileišio dukra Alena.
Dar 2002 metais į Pasvalį atvykusi R.Vileišytė-Bagdonas dalyvavo jaunųjų organizacijos narių įšventinimo šventėje, bėrė vileišiukams ant galvos simbolinius grūdus – kad lietuvybė jų širdyse dar vešlesniais daigais sudygtų.
J.Miežianskienė negali atsistebėti šios garbaus amžiaus moters energija ir šviesiu protu.
„Šias savybes Rita paveldėjo iš savo tėvo signataro J.Vileišio. Nors sulaukusi jau beveik 100 metų, ji dar vairuoja automobilį, pati lanko savo dukrą ir anūkę“, – sakė mokytoja J.Miežianskienė.
Įsidėmėjo ir skrybėlę
Buvusiai pedagogei nesvetimas ir Medinių kaimas. Iš ten kilęs jos velionis vyras.
Pastarojo sesuo J.Miežianskienei pasakojo, kad jai teko laimė vaikystėje pamatyti gyvą signatarą J.Vileišį.
Tada, Nepriklausomos Lietuvos laikais, į Medinius paviešėti atvykęs J.Vileišis užsuko į Miežianskų sodybą. Sesuo pasakojusi, kad signataras atrodė tvirto sudėjimo vyras, vilkėjo elegantišką paltą, ant galvos buvo užsidėjęs skrybėlę. Kaimo žmonėms jis pasirodė tikras ponas.
J.Miežianskienė prisiminė, kad ne veltui J.Vileišis rašė apie alų. Mediniečiams tradicija svečius vaišinti naminiu alumi buvo giliai įaugusi į kraują. Kai tik moteris su vyru nuvažiuodavo pas giminaičius į tą kaimą, visuomet būdavo pavaišinama naminiu putojančiu alumi.
