Sostinės Naujamiestyje įsikūrusi dainininkė džiaugėsi patogiu būstu, nes vos už dviejų šimtų metrų – Gedimino prospektas. Juo J.Leitaitė dažnai žingsniuoja į mėgstamą šokoladinę išgerti kavos arba į darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei B.Dvariono muzikos mokykloje.
Kadangi dainininkė neturi automobilio, naujo buto ieškojo tokioje vietoje, iš kurios jai nereikėtų toli vaikščioti. Dabar ir po koncertų Nacionalinėje filharmonijoje ar Senamiesčio bažnyčiose atlikėja gali sugrįžti namo pėsčiomis.
Dabar J.Leitaitė gyvena savo patogumui, o anksčiau jai rūpėjo, kad namai tarsi tarnautų artimiesiems. Žinoma moteris butą pakeitė po to, kai namai ištuštėjo.
Anksčiau, kol ji gyveno Antakalnyje, dukrai Paulinai (24 m.) buvo arti M.K.Čiurlionio menų mokykla.
Ji pasirinko atlikimo meno (styginių instrumentų) studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, todėl teko persikelti gyventi į motinos gimtinę.
Čia smuiko specialybę studijuojanti Paulina nuomojasi butą, tačiau neretai grįžta į sostinę pakoncertuoti su mama.
Sūnus Dainius (30 m.) senokai gyvena atskirai, tačiau nuo motinos nė kiek nenutolo – Vilniuje įsikūręs reklamos vadybininkas ir koncertų rengėjas pasirūpina jos karjera.
Kūčios ir Kalėdos atžalas pargynė į naujus mamos namus, kuriuose jau visą mėnesį spindi išpuošta eglė, groja šventinės kolekcijos muzika.
Viena dekoracijų vaizduoja „Spragtuko“ sceną, tad ją įjungus skamba Piotro Čaikovskio muzika iš šio baleto ir sukasi šokėjų poros. Prieš kitą šventinę dekoraciją suplojus rankomis nuskamba šiuolaikinė kalėdinė melodija.
„Man patinka kalėdinės dekoracijos, išlankstomi ir šventinį siužetą pasakojantys paveiksliukai, todėl aš juos perku“, – apie neįprastą kolekciją užsiminė garsi klasikos atlikėja, gimtadienį atšventusi iškart po Kalėdų.
Gal todėl tarpušvenčiu gimusi solistė itin mėgsta tokias kalėdines dekoracijas, kurios namų svetainėje sukuria šventinę pasaką.
Pasakiškoje aplinkoje lyg Batuotas Katinas sukiojosi šeimininkės mylimas augintinis Džekas. „Molėtų ūkininkas“, – taip riebų katiną apibūdino J.Leitaitė, nors jis jokiu būdu neprimena lietuviško rainio.
Žvilgantis melsvai pilkas augintinio kailis sudaro įspūdį, kad jis galėtų būti rusų mėlynasis.
Bet jo noras kandžiotis išdavė, kad katinas vargu ar galėtų būti kilmingas, nes elgesys nelabai atitiktų rusų mėlynojo savybes.
Tačiau dėl kailio spalvos Džekui labai dera sukiotis svetainėje, kurią puošia mėlyna sofa, melsvais ir smėlio atspalviais margintas kilimas, balkšvai pilkos grindys.
Katinas jaučiasi lyg visateisis namų šeimininkas, todėl norėdamas atkreipti dėmesį užšoka ant naujos sofos ir ja vaikšto. Po to atsitūpęs po stalu žalsvomis akimis seka judesius, tarsi klauso pokalbio ar skambančios klasikinės muzikos.
J.Leitaitė Džekui nieko nedraudžia, tik palinguoja galva: „Ar galėčiau tam neklaužadai ką nors uždrausti?“ Juk sofos neužtversi tvorele, kad katinas ant jos neužšoktų.
Dainininkė koridoriuje įrengė tualetą augintiniui!
Tik jis vienintelis čia užsuka pašauktas gamtos. Tualete patiestas žaismingas ryškių spalvų kilimėlis, sienos išklijuotos paveiksliukais, vaizduojančiais katinus.
O pati šeimininkė turi savo vonios kambarį šalia miegamojo, kurio durys visada užvertos, nes tai – pernelyg asmeninė erdvė.
Kad šiuose namuose šeimininkauja žinoma atlikėja, išduoda ant svetainės ir koridoriaus sienų sukabintos įrėmintos nuotraukos, kuriose J.Leitaitė įamžinta su prezidentu Valdu Adamkumi, šviesaus atminimo šalies vadovu Algirdu Brazausku, „Trimis tigrais“ – operos grandų trio Virgilijumi Noreika, Eduardu Kaniava ir Vladimiru Prudnikovu.
J.Leitaitei viena brangiausių nuotraukų pastaruoju metu tapo ta, kurioje jį prieš trisdešimt metų įamžinta su garsiu operos baritonu Dmitrijumi Chvorostovskiu, mirusiu po sunkios ligos šįmet lapkričio 22 dieną.
Šie garsūs solistai anuomet susitiko kompozitoriaus Michailo Glinkos konkurse Baku, Azerbaidžano sostinėje. Jie tapo šio konkurso laureatais.
„Prabėgo trisdešimt metų, ir jo nebėra. Kaip baisu“, – žvelgdama į jaunystės nuotrauką atsiduso J.Leitaitė.
Šiuose namuose šeimininkauja ne tik solistė, bet ir katinas, kuris, akivaizdu, čia turi savo teises, yra gerbiamas.
Virtuvėje ant viršutinės spintelės pastatyta keletas kačių figūrėlių, o svetainėje šalia kalėdinių dekoracijų vietą surado ir matrioškos su katės atvaizdu.
Šias rusų mylimas lėles J.Leitaitė kaip suvenyrą parsivežė iš Maskvos, kai gruodį koncertavo lietuvių bendruomenei.
„Jis ateina pas mane tada, kai nori. Nesiduoda paimamas ant rankų. O dabar dar piktas, reikia palaukti, kol nusiramins. Kai buvau išvykusi, jis pyko ir prieš grįžimą apdergė kilimą“, – apie Džeką užsiminė šeimininkė.
Dainininkei sunkoka perprasti katino charakterį, nors augintiniu moteris rūpinasi jau devynerius metus.
„Kas gali katinus perprasti? Jų, kaip ir moterų, neįmanoma suprasti“, – šyptelėjo J.Leitaitė.
Moters namuose Džekas atsirado būdamas labai mažiukas, tad ji nenumanė, koks bus jo charakteris, nes tik iš pradžių gyvūnėlis buvo švelnus.
Kuris kambarys šeimininkei ir jos katinui mieliausias, nesunku nuspėti – mat svetainėje yra viskas, ko reikia, kad žmogui ir gyvūnui būtų jauku ir patogu.
Be to, erdvi svetainė sujungta su nedidele virtuve, tad natūralu, kad čia verda gyvenimas, – rytą kvepia kava, šeimininkė repetuoja prisėdusi prie pianino, po to ruošiasi į darbą ir palieka Džeką, mėgstantį dieną nusnausti ant sofos.
Seną istoriją turintis „Steinway and Sons“ pianinas anksčiau buvo juodas, bet solistė pageidavo, kad restauruojamas instrumentas būtų nudažytas baltai.
Namuose dainininkei norėjosi kuo daugiau šviesos, tad ir naujame būste vyrauja pastelinės spalvos.
Šviesos nestinga dar ir dėl to, kad svetainėje sumontuotas modernus apšvietimas palei lubų kraštus.
Be to, čia per tris erdvius svetainės langus sklinda natūralus apšvietimas.
Klasikos atlikėja jau dabar laukia pavasario, kai pro langus ir balkoną matysis žydintys kaštonai. Gyvenant miesto centre akimis galima aprėpti nors ir nedidelį gamtos lopinėlį.
Visada miesto centre norėjusi gyventi J.Leitaitė surasti naują būstą neužtruko, bet jo remontas truko kelis mėnesius.
„Teko daryti generalinį remontą – man atrodo, tik vienos sienos meistrai neišgriovė, kitos buvo išgriautos. Man padėjo draugė architektė-dizainerė, aš pati nieko nebūčiau padariusi.
Dabar jau viskas sutvarkyta, pavyko sukurti jaukius namus“, – džiaugėsi 1954 metais statytame daugiabutyje įsikūrusi atlikėja.
Įsikėlusi į naujus namus J.Leitaitė neatsisakė senų gerų tradicijų, bet įsileido ir naujų. Kad ir kur gyventų, ji kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią giedoti.
Per Kalėdas klasikos atlikėjos balsas skambėjo Žvėryno parapijiečiams Švč.Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje, į kurią ji su vaikais iš namų nukeliavo pėsčiomis.
„Per septynerius metus įvairiose Lietuvos bažnyčiose esu surengusi arti trijų šimtų koncertų“, – savo užimtumu nusistebėjo pati J.Leitaitė.
Solistė gieda ne tik bažnyčiose, bet ir senelių, vaikų namuose, kalėjime. Tačiau pastarasis koncertas Lukiškių kalėjime J.Leitaitę itin sujaudino, kai ji iš vieno klausytojo, nuteisto iki gyvenimo pabaigos, gavo laišką.
Kalinys solistei laiške prisipažino, kad gyvendamas laisvėje niekada nebūtų nuėjęs į tokį koncertą. Tada vyras laiške apibendrino savo mintis: „Gal man net reikėjo sėsti į kalėjimą, kad išgirsčiau tokį koncertą ir duočiau vienuolio įžadus.“
Neseniai tas pats vyras J.Leitaitei atsiuntė kalėdinį sveikinimą. „Žmogus atsivertė. Nesakau, kad dėl mano koncerto, bet gal kokia dalele prisidėjau.
Dėl to verta dainuoti, jei nors ir vieną žmogų tai verčia pasikeisti“, – įsitikinusi klasikos atlikėja, kuri dainuodama kalėjimo cerkvėje juto slogią atmosferą.
Bet pravėrusi savų namų duris dainininkė pamiršta viską pasaulyje – už storų sienų ji jaučiasi saugi ir rami.
Solistė namuose puoselėja ir naują tradiciją – rengia saloninius muzikos vakarus, į kuriuos pasikviečia draugų.
Dvi vyresnio amžiaus moterys, kurių svajonės tapti dainininkėmis neišsipildė, solistės namuose lanko dainavimo pamokas.
Moterys susidraugavo, parengė programą, tai ir tapo dingstimi surengti namuose muzikos vakarą. J.Leitaitės namuose skamba ne tik klasikinė muzika, bet ir poezija.
Kai kada surengiamas kulinarinis vakaras, kuriame pristatomas koks nors patiekalas. Tai – atgaiva šeimininkei ir draugams, graži proga pabūti kartu ir muzikuoti.
Ar naujuose namuose solistė įsikūrė ilgam?
„Nemėgstu žodžio „paskutinis“, nereiškia, kad aš čia turiu mirti. Oi, ne! Mano gyvenimo šūkiu tapo šie žodžiai: „Po stovinčiu akmeniu vanduo neteka.“ Bijau sustoti, todėl tiek daug koncertuoju, dirbu“, – tvirtino nenuspėjama solistė.
