Jos sukurtą šeimos namo interjerą geriausiu šįmet išrinko trečią kartą žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ bei Lietuvos architektų sąjungos rengiamo konkurso „Mano erdvė 2017“ komisija.
Tačiau ne viskas taip paprasta – sklypo šiam namui architektė žvalgėsi kone trejus metus ir labai aiškiai žinodama, ko nori.
Jis turėjo būti netoli miesto centro, o pro langus neturėjo matytis kaimynų langų – juk kam tuomet apskritai kraustytis į namą, jei jame nėra pakankamai privatumo?
Pasirinko sodus
Kone šimtu procentų jos poreikius atitiko vieta vienoje sostinės sodininkų bendrijoje, tiesa, pačiame kraštiniame sklype. Iš dviejų pusių apsuptas regioninio parko čia stovėjo beveik 17 metų niekaip nepabaigiamas statyti ir jau begriūvąs dviaukštis.
Tad kai vieną dieną šeima sužinojo, kad jis pardavinėjamas, susisiekė su brokeriu. Aišku, užtruko, kol pavyko suderėti protingą sumą, bet po to tas namas buvo nugriautas ir visos statybų atliekos išvežtos, o šabakštynu bei odekolono buteliukų sąvartynu virtęs parko šlaitas iškuoptas.
Tada Justė savo šeimą – vyrą su dukromis – savaitgaliui išsiuntė iš namų, sėdo, susikaupė ir per dvi dienas suprojektavo 195 kv. metrų namą.
Gerai žinojo, ko nori
„Suprojektavau greitai, nes gerai žinojau, ko mums reikia. Sklype namas turėjo griežtas užstatymo ribas, tad apie vienaaukštį nebuvo net svarstymų – juk auga trys dukros.
Pirmame aukšte norėjau didelės erdvės, o joje būtinai – apeinamo objekto (juo tapo židinys), aplink kurį mergaitės galėtų lakstyti, kaip aš kadaise laksčiau aplink koloną senelių namuose“, – pasakojo architektė.
Kai dar čia stovėjo senasis namas, Justė ne vieną kartą po jį vaikščiojo ir itin skrupulingai fiksavo paveikslus už lango – tiesiog žingsniais, o kai kur – ir centimetrais matavo ir mintyse dėliojo būsimo namo langų vietas ir dydį taip, kad pro juos atsivertų kuo geresnis vaizdas. Todėl naujajame name visi langai yra skirtingo dydžio ir aukščio.
„Galiu drąsiai sakyti, kad mūsų namo architektūrą suformavo vidaus erdvės. Tai yra patogus ir funkcionalus namo interjeras“, – sakė J.Žibūdienė. Tiesa, ji pripažino vis dėlto neįvertinusi vienos svarbios aplinkybės – miško. Anksčiau jai neteko projektuoti namų kone pamiškėje, o tokia vieta turi įtakos architektūrai.
„Bet tai – nedidelės klaidos, – šypsojosi architektė. – Pamoką išmokau, tad būsiu atidesnė pamiškėse besikuriantiems klientams.“
Žibūdų namas buvo pastatytas per dvejus metus. Jie niekur neskubėjo, mat turėjo savo namus Užupyje ir nereikėjo verstis per galvą, kad kuo greičiau įsikeltų.
Pirmajame namo aukšte – didelė atvira erdvė, kurioje įkurdinta darbo vieta, virtuvės bei valgomojo zonos, taip pat čia yra dušo bei tualeto patalpos.
Antrame aukšte – mergaičių ir tėvų miegamieji bei bendras vonios kambarys.
Kodėl bendras? Nes geriau viena didesnė patalpa, o ne dvi mažos, be to, taip taupiau. Kadangi šeimoje yra keturios damos, tikėtina, kad vonia rytais bus sausakimša, tad nieko tokio, jei kartais tėvelis dantis išsivalys prie tualete esančio praustuvo.
Ir paslepia, ir paryškina
Prieš porą dešimtmečių, dar būdama Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentė, Justė dievagojosi niekada nekursianti interjerų.
„Sakiau, kad būsiu teta architektė, – kvatojo jau per dešimt įvairių apdovanojimų už interjerus pelniusi kūrėja. – Bet tik garsiai pasakyk, tai būtinai atvirkščiai išeina.“
J.Žibūdienė su kolegomis iš savo studijos „Toota“ jau įsitikino, kad interjerų kūrimas suteikė neįkainojamos patirties.
„Mano dėstytojas Arnas Dineika sakydavo, kad architektūrą visada reikia vertinti žmogaus akių lygyje, o ne iš paukščio skrydžio.
Projektuodama interjerus supratau, kad architektūros ir interjero santykis privalo būti proporcingas. Dauguma įsitikinę: geram architektui sukurti gerą interjerą – mažmožis.
Bet aš taip nemanau. Architektūra turi trūkumų arba pranašumų – kai ką turi paslėpti, kai ką paryškinti, o tai – jau interjero kūrėjo darbas“, – svarstė moteris.
Kuria ne vienai dienai
Anot kūrėjos, kartais klientai kreipiasi su jau parengtu namo projektu. „Tarsi viskas gerai, bet atidžiau panagrinėji ir jau matai, kad architektas nepagalvojo apie namo vidų. Interjeras turi daug niuansų. Mes į privačią architektūrą žiūrime pagal žmogaus mastelį – kaip ten jis jausis.
Aišku, kad architektūra yra sudėtingas ir brangus procesas – tai ir inžinerija, ir konstrukcijos, to negalima dėti ant vienos svarstyklių lėkštės su interjero kūrimu. Bet idėja panaši“, – aiškino J.Žibūdienė.
Pulką nuolatinių klientų turinti studijos „Toota“ vadovė sako, kad jai labai svarbu kurti nevienadienius interjerus – tokius, kurie nepasentų bent penkerius metus, o dar geriau, kad nebūtų aišku, kuriais metais jie sukurti.
Vis dėlto kas namuose svarbiau – funkcionalumas ar estetika? Kūrėja visuomet renkasi pirmąjį atsakymą, nes netiki daiktais, kurie skirti tik kam nors papuošti, ar dekoracijomis, kurios nieko nereiškia.
„Kai būste nuimi visas pagalvėles nuo sofų, nukabini prabangius šviestuvus, išneši kėdes bei fotelius, palieki tik tuščią erdvę ir matai, kad ji gerai sutvarkyta, harmoninga, tai aš vadinu interjeru“, – pasakojo architektė.
