„Šį objektą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Neteko jokios reikšmės nei namų amžius, nei kaimynai, aplinkiniai autobusų maršrutai… Tiesiog žiūri – ir tau viskas patinka“, – lrytas.lt sakė J.Klimaitė-Riebling.
Mano namai
Būstą pardavinėjanti brokerė Laura Rimavičiūtė-Kazlauskė teigė, kad juo susidomėję asmenys paprastai susižavi interjeru. Dauguma sako, kad jame gali pradėti gyventi be jokių korekcijų.
J.Klimaitę-Riebling būtent interjeras labiausiai ir papirko. Anot moters, jis pasirodė toks artimas jos pačios estetikos, jaukumo, konceptualumo ir grožio suvokimui, kad, atrodė, už pusvalandžio galėtų ten sėdėti su knyga ir vilnonėmis kojinėmis ir užsimerkus varstyti virtuvės spintelių su meduoliais dureles. „Juk natūraliai žinočiau, kur tai yra, nes tai – MANO namai“, – pasakojo scenaristė.
Gal ir nekeista, kad buto interjeras daro tokį įspūdį: jį savo šeimai kūrė profesionalus architektas.
„Kai įkėliau šio NT nuorodą į feisbuką, sakydama, kad radau svajonių namus, buvo nuomonių, kad neturėčiau užkibti ant tokio „pseudo Provanso“. Keista, nes man tai visiškai nekvepėjo nei Provansu, nei jo pigiomis kopijomis. Aš labiau matyčiau jame „land house‘ą“ ar kažką skandinaviško.
Nė vienas dalykas šio buto interjere man nesako, kad štai ten, už tvoros – jūra. Ne, čia man tarsi pakiša mintį, kad iki parduotuvės bus smagu važiuoti dviračiu, pakeliui pasilabinant su kaimynu languota liemene, kuris yra šeštos kartos vilnietis, humanitarinių mokslų daktaras, turi knygų kambarį ir keturias kates. Dėl fortepijono svetainėje išgriovė vieną sieną, ir dėl to pakrypo stogas. O jo kieme auga pomidorai. Tokią žinutę apie kaimynystę man siunčia šitas namas“, – vizijomis dalijasi J.Klimaitė-Riebling.
Senas švede, šie namai – puikūs!
Ji kalba tiesiai: lengviau nepasidaro net ir nematant vidaus.
„Nes kai butas tave pasikviečia į lauką, ir tu pamatai, kad gali nustumti visas sienas, ir vasarop susilieti su savo sodu... Mintyse jau ir uždegi visus romantiškus lauko žibintus aplink Holivudo sūpynes, po medžiais, ir fantazuoji, kaip pietauji sode su draugais, kaip šiltą vakarą neiškrapštomai suaugi su lauko baldais ir kompanijos kalbomis, kurioms nėra galo... O žiemą ten, lauke, gali puošti eglę... Prilipti prie lango, kai kitąmet pirmą kartą pasnigs... Tegul ten ir neateis stirna. Bet tavo vaikams bus gera lipdyti sniego tvirtovę... Aš net jaučiu, kaip kvepia tas sodas kiekvieną sezoną – ar pumpurams sprogstant, ar rudeniui lyjant!“, – neslėpdama jausmų kalbėjo žinoma moteris.
Tačiau blogiausia, pasak jos, buvo tai, kad prisisvajojusi ir parodžiusi internetinį skelbimą vyrui išgirdo ne 101 priekaištą šiam būstui, o: „Senas švede, šie namai – puikūs!“.
Ieško ketvirto kambario
Tik Haroldas Mackevičius labai elegantiškai nuleido ant žemės parašęs tai, ką ir patys žinojo: „Interjeras apsilups ir pasens per 7 metus, o 10 kv.m miegamasis ir po 20 metų, ir dabar bus per mažas.“
Jurgos keturių asmenų šeimai butas iš tiesų būtų ankštokas. Tą, anot brokerės L.Rimavičiūtės-Kazlauskės, supranta kone visi, kurių šeimoje – daugiau nei trys žmonės. Tokie pirkėjai domisi, ar būtų įmanoma perplanavus būstą prie dabar esančių trijų kambarių įrengti ir ketvirtąjį.
„Tačiau savininko architekto interjeras suplanuotas ir erdvės išnaudotos taip, kad tokios galimybės nėra. Tai – būstas šeimai su vienu vaiku“, – lrytas.lt sakė brokerė.
Su vyru ir dviem dukromis 63 kv. m bute Gedimino prospekte Vilniuje ir vyro šeimos name Vokietijoje, industrinėje šiaurės Reino Vestfalijoje, gyvenanti J.Klimaitė-Riebling turi supratimą, ką reiškia gyventi nedideliame bute.
„Užaugau viename Žirmūnų šimtabučių. Atrodė, kad standartiniame dviejų kambarių bute vietos yra tiek, kiek yra, ir jos turi pakakti. Mokykloje buvau nuvykusi į Kopenhagą. Ten apsigyvenau šeimoje, kuri turėjo dar mažesnį, visai miniatiūrinį butą, urvelį. Kiekviena detalė buvo funkcionali, nieko nereikalingo, neprotingo, nepanaudojamo keliais išmaniais būdais. Grįžusi maniau – gyvename pakankamai erdviai tuose savo 50 kvadratų... Dabar manau, kad 100 kv. metrų – jokia prabanga. Tai būtinybė. Todėl mūsų prospekto būstas jau yra pernelyg viengungiškas ir metas jį keisti į ką nors didesnio“, – užuominomis kalbėjo Jurga.
Tad gal šeima dairosi naujo būsto?
Pašnekovė sako, kad naršyti po NT skelbimus – geras būdas atsipalaiduoti. Kartą viena ponia jai patarė: niekada nebijok užeiti į prabangių drabužių parduotuvę ir juos pasimatuoti. Pirkti neprivalai, privalai žinoti, kad bet kada galėtum tai apsirengti. „Ko gero, panašiai ir su gerais apartamentais: jei net neleisi sau svajoti apie naujus, galbūt erdvesnius ar labiau ištaigingus namus, ir amžinai gyvensi ten, kur taupiau, pigiau ar tiesiog – pakenčiama, tai argi tai – gyvenimas“, – klausė viešųjų ryšių specialistė.
Nori sugrįžti
Žvėryne parduodamas 80 kv. m būstas Vytauto gatvėje traukia tuos, kurie svajoja apie šį rajoną, tuos, kurie jaučia nostalgiją pačiam Žvėrynui.
Jurgai šis sostinės rajonas skleidžia romantiką. Kai gali vasarą sėdėti sode, klausytis krentančių obuolių ir kaimynystėje filosofuojančių intelektualų…
„Be to, man tiesiog patinka, kad Žvėrynas yra kaimas miesto centre. Kol aš nesubrendau norui gyventi kaime-kaime, ir jau šiek tiek atsikandau gyvenimo tiesiog centre, Žvėrynas atrodo gera idėja“, – sakė J.Klimaitė-Riebling.
Pasak brokerės L.Rimavičiūtės-Kazlauskės, tarp žmonių, besidomėjusių šiuo NT objektu, buvo tokių, kurie gyvena nedideliame name, tačiau norėtų grįžti į Žvėryną vardan to, kad galėtų atsisakyti vieno automobilio, o kartu – įmokų lizingui. Kadangi viskas – greta, vienas jų galėtų važinėti dviračiu. Vis dėlto Vytauto g. parduodamo buto šeimininkai turi vietos ir automobiliui statyti. Tą galima daryti vidiniame kieme, kur savo mašiną laiko ir antrame aukšte gyvenantys kaimynai.
„Ant sklypo stovi trys namai. Jie ir dalijasi kiemu, tačiau asmenys iš kitų pastatų, priešingai nei šio namo, neturi privataus įėjimo į jį. Naudojimosi tvarkos šiuo kiemeliu nėra, tačiau žmonėms patinka tai, kad galima išeiti į privatų, atokiau gatvės esantį kiemą“, – sakė NT brokerė.
Burtai namuose
Jei ne šis būstas Žvėryno Vytauto g., kokie galėtų būti naujieji Jurgos namai?
„Renkantis spalvas aš, ko gero, išvesčiau iš proto interjero dizainerius: darydama remontą veikiausiai pageidaučiau pilkų ir baltų sienų. Bet pridurčiau, kad man patinka ir turkio spalva, ir vaikiška žydra, ir mėtų, ir flamingo rožinė, ir dar intensyvesnė bijūno (ar, jei norite – buroko) spalva. Be to, interjere man patinka ir auksas, ir varis, ir sidabras.
Mėgstu masyvias, amerikietiškas sofas, dar pageidaučiau vieno ekstravagantiško fotelio. Galbūt rinkčiausi ką nors nutrinto, bohemiško, su cinkeliu, su istorija. Patinka dideli, apvalūs vakarienės stalai ir staltiesės, netikri židiniai ir daug žvakidžių… Lovos su baldakimais ar mušto aksomo galvūgaliais, senosios kinų spintos arba tai, kas nepastebimai ir moderniai integruota į sienas... Žodžiu, esu visiškai eklektiška ir su manimi būtų daug vargo“, – šypsosi J.Klimaitė-Riebling.
Kita vertus, ne vienerius metus dirbusi interjero pokyčių laidoje jis iš arti matė, kaip kitąsyk iš nieko sukuriami fantastiniai dalykai. „Reikia pasikliauti savo dizaineriu – tam jis ir baigė mokslus, kad galėtų burti tavo namuose. Viena, ko nuoširdžiai nemėgstu, tai šalta balta elektros šviesa. Šito dalyko mano namuose niekada nebus. Visa kita – „niekada nesakyk niekada“, – namus žodžiais kūrė scenaristė.
