Šiandien buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tarnautojas – kone geidžiamiausias architektų ir interjero dizainerių fotografas, kurio sukauptų darbų kolekcijoje yra per 1000 objektų – butų ir namų interjerų, daugiabučių ir namų eksterjerų, viešbučių, biurų, restoranų, svečių namų, visuomeninių pastatų.
– Lietuvoje fotografavimo paslaugas siūlančių asmenų apstu. Atrodytų, ši verslo sritis perpildyta, tačiau net garsiausi šalies kūrėjai laukia mėnesį ir daugiau, kad būtent jūs įamžintumėte jų darbus. Išdrįsęs rasti savo kelią gana greitai pelnėte populiariausio fotografo titulą. Ar kada susimąstote, kur jūsų sėkmės paslaptis?
– Vakar gerdamas kavą kaip tik apie tai galvojau. Praėjo tik penkeri metai nuo pirmo fotografavimo už pinigus, o šiandien darbų turiu dviem mėnesiams į priekį. Bet greičiausiai čia nėra jokios didelės paslapties, išskyrus vieną smulkmeną – kiekvieno darbo imuosi su aistra, lyg tai būtų mano pirmasis objektas, lyg vos būčiau pradėjęs fotografo karjerą.
Net jeigu matau, kad teks fotografuoti vidutinišką interjerą, manęs tai nenuvilia, priešingai – įkvepia. Dar įdomiau dirbti, juk nepavykusį interjerą turiu padaryti įdomų bent nuotraukose, o tam yra įvairiausių triukų ir tai nėra apgavystės.
Prie kiekvieno interjero prisiliečiu tiesiogine prasme – jį iščiupinėju. Išglostau kiekvieną sieną, kiekviename kampe pastoviu, dairausi įdomių linijų, o jų tikrai yra visur. Kas nors kokias nors nuleidžiamas lubas padarė, gal jos jau nebemadingos, paprastos lubos, bet pastebiu jas, pagaunu jų šešėlius ir turiu puikią nuotrauką.
Vestuvių fotografai bando nesimpatišką nuotaką parodyti iš gražiausios pusės, o aš taip bandau parodyti namus. Nes bet kurį interjerą įmanoma įdomiai nufotografuoti, nesvarbu, kad jį sukūrė vidutinis dizaineris. Juk žmogus sėdėjo, braižė mąstė, jei ne pats mąstė, tai kopijavo tą, kuris mąstė, žodžiu, aš ieškau kampo ir randu, o tada aplanko sėkmė.
– Psichologijos studijos Kauno Vytauto didžiojo universitete bei patirtis diplomatinėje tarnyboje padeda menininko – juk tokiais laikomi fotografai – kelyje?
– Labai. Išsiugdytos savybės padeda nevėluoti į užsakymus, nefotografuoti, jei esi išgėręs net ir vieną taurę vyno, nedirbti kamuojamam pagirių, atsakyti į laiškus ir užklausas, telefono skambučius čia ir dabar.
Kai praėjusių Joninių devintą ryto buvau Kauno „Akropolio“ kavinėje, nes buvome sutarę ją fotografuoti, direktorė neslėpė nuostabos: „Jūs menininkas, o šiandien Joninių rytas, visi dar miega, o jūs nevėluojate iš Vilniaus atvažiuoti!“ Jei esu susitaręs, jei žmonės susitikimui ruošiasi, kaip galėčiau vėluoti – tai būtų tiesiog nemandagu.
Mane labiau stebina, kad dar ir šiandien daugelis mano, kad menininkas gali vėluoti, gali būti nesiprausęs ir visą laiką gatavas. Tarp mano feisbuko draugų yra daug menininkų, tačiau nė vienas jų neleistų sau neatvykti į susitikimą, todėl jie šiandien yra geriausi.
– Per pirmąjį mūsų interviu prisipažinote, jog ėmęsi verslo gerai supratote, kad jį lyg medį teks auginti, nes pamirši palaistyti – tuoj nudžius. Kuo gi tręšiate, kad taip žaliuoja tas medis?
– Visi fotografai laukia savo auksinio kadro, kuris garantuotų duonos kąsnį visą likusį gyvenimą. Aš tokio dar toli gražu neturiu, bet su žmona esame pasiekę darbų piką – daugiau aprėpti tiesiog fiziškai nepajėgtume. Rugpjūtį užsakymais aprūpinau net savo konkurentus – nebespėju, mat dabar visi kūrėjai ruošiasi interjero konkursui „Mano erdvė“, vyksiančiam lapkričio mėnesį.
Kaip tobulinu įgūdžius? Fotografuoju 20 dienų iš eilės be poilsio dienų ir kartais, kaip šį šeštadienį, penkis objektus per dieną. Fotografas privalo dirbti, kaip aš sakau – klaksėti – kiekvieną dieną, kitaip jis neaugs.
– Bendradarbiaujate su daugiau nei šimtu interjero dizainerių, jus kviečia fotografuoti žinomų ir tik pradedančių architektų studijos, neabejotinai turite ir savo mėgiamiausių kūrėjų sąrašą. Išduosite, kas jame?
– Su architektais paprastai dirbu tik vasarą, kai gegužės viduryje suželia žolytė – prasideda nuosavų namų fotografavimas, nuo lapkričio 1 dienos – interjero dizainerių laikas.
Architektai per metus nesukuria tiek daug namų, kiek interjero dizaineriai būstų, o kadangi aš iš šio verslo gyvenu, duonai uždirbu iš jų. Architektai mano klientų sąraše – savotiški profesoriai, į juos žvelgiu su ypatinga pagarba. Gal ir labai norėčiau išpildyti kiekvieno jų pageidavimus, tačiau ne visada pavyksta, būna, ryte skambina ir sako, koks nuostabus rūkas ar šerkšnas lauke, tad puikiai nuotraukose atrodysiąs jo namas. Tikrai lėkčiau jo įamžinti, bet paprastai į vieną rūką pretenduoja 2-3 architektai, o aš dirbu vienas.
Šiandien 100 procentų mano skonį atitinka kauniečio architekto Gintauto Natkevičiaus kūryba. Jis pelnytai laikomas vienu garsiausiu, todėl ir brangiausiu architektu. Tačiau įdomus dalykas, – kiekvieną kartą, kai grįžtu nufotografavęs jo užsakovų namus, žmonai pasakoju, kad jo klientų paprastumas mane taip užburia, jog ima atrodyti, kad ir mes kada nors turėsime Natkevičiaus namą. Paklausius tų žmonių, atrodo, jog taip paprasta tą architektą turėti, kad gal net ir pinigų nereikia...
Rimtai, pernykščio konkurso „Mano erdvė“ geriausio namo interjero šeimininkas – paprastas vyrukas, ne turtuolis, nežinau kiek metų savo namą statė, bet užsispyrė, kad tik G.Natkevičius jį įrengs. Taip ir buvo.
Dar man patinka vilniečių architektų studija „Arches“, jie buvo vieni pirmųjų mano užsakovų – mane tarsi įvedė į savo pasaulį, išmokė bendravimo su amato broliais, išmokė matyti architektūrą taip, kaip mato jie patys.
Žaviuosi, kaip dirba merginų „Jurta architektai“ komanda – jos puikiai įvaldžiusios XX amžiaus vidurio stilių, vadinamą „Mid Century“, kai klestėjo daniškų baldų era. Šios kūrėjos ne vienam klientui įrodė, kad toks stilius – puiku.
Jei kada prisiruoščiau remontuoti savo butą, turbūt kreipčiausi į „YCL“ studiją. Žodžiu, daug talentingų žmonių turime.
– Pažvelgus į šios vasaros jūsų darbų žemėlapį bei nufotografuotų būstų skaičių, akivaizdu kad interjero dizainerio paslaugos Lietuvoje populiarėja, juos samdosi ne tik didmiesčiuose gyvenantys, ne tik pasiturintys, bet ir jauni, vos šeimas sukūrę žmonės.
– Palyginti su kitomis Vakarų valstybėmis, lietuviai kur kas daugiau investuoja į interjerą. Kodėl? Todėl, kad mentalitetas toks. Pasirodyti reikia!
Pažiūrėkite, kokie automobiliai Vilniaus pagrindine gatve – Gedimino prospektu – važinėja? Brangiausi. Neseniai grįžau iš Madrido – per tris dienas miesto centre nemačiau nė vieno BMW X6. Nes žmonės ten ne į automobilius investuoja. O lietuviui gi rūpi pasirodyti. Daug žmonių būtent dėl to namus prabangiai įsirenginėja.
O dėl provincijos – ten kol kas tik pavieniai gerų pavyzdžių atvejai.
Kaip tik Raseiniuose fotografavau G. Natkevičiaus namą. Drąsiai galiu jį lyginti su 1930-aisiais Čekijos mieste Brno pastatyta Tugendhatų šeimos vila, architektūros šedevru, kurį sukūrė garsus vokiečių architektas Ludwigas Mies van der Rohe. Tuo metu tai buvo net ne namas, o kosminis laivas, nusileidęs ant žemės, mat nieko panašaus niekas nebuvo nė statęs, nė matęs.
Šiandien tą namą bet kur nukelk, padėk ten „iPod“, plokščiaekranį televizorių įtaisyk, į kiemą atvairuok „Porsche“ ir jo vertė – 100 milijonų. Štai kaip architektas prieš beveik 90 metų žvelgė toli į priekį.
Raseiniuose ant kalniuko G.Natkevičiaus namas – dabar irgi lyg svetimkūnis tame regione, garantuoju, kad jis – įžymybė, apie kurią visi kalba, nes Vidurio Lietuvoje žmonės namus su žaliais šlaitiniais stogais stato ir išraitytomis tvoromis kiemus tveriasi.
– Norite pasakyti, kad gera architektūra turi vienaip ar kitaip paveikti žmones, gal net šokiruoti juos, o geras architektas negali eiti su minia?
– Būtent taip, pažiūrėkime į tarpukarį – išlikusios modernios architektūros kūrėjai irgi buvo pirmeiviai.
Kai pamatau talentingo žmogaus kūrybą, man sustoja laikas, fotografavimas taip įtraukia, lyg koks kryžiažodis, nuo kurio neatsitraukiu, kol nerandu visų architekto paslėptų atsakymų.
– Viena yra žiūrėti, kaip namai atrodo blizgiuose interjerų žurnalų ar interneto portalų puslapiuose, o visai kas kita tokiuose namuose gyventi. Turbūt esate girdėjęs tokią nuomonę, ar ji teisinga?
– Tik iš dalies teisinga. Pavyzdžiui, nuotraukose vadinamieji betoniniai namai atrodo tarsi paprasta betoninė dėžė, bet tokie interjerai nėra paprasti, juose viskas iki mažiausių smulkmenų apgalvota, jie prikimšti naujausių technologijų – tai brangūs ir patogūs gyventi interjerai. Patinka ar nepatinka toks stilius – čia jau kitas klausimas, dėl kurio nėra prasmės diskutuoti.
Apskritai profesionalo įrengtas interjeras nuo savamokslio pirmiausia skiriasi funkcionalumu, kurio nuotraukose nelabai pastebėsi. Tik įgudusi akis mato – šviestuvo aukštis netinkamas, televizorius stovi kažkokioje keistoje vietoje, o sieninė lempa uždengia paveikslą.
Savamoksliai vieną detalę pamatė pas draugą, kitą mobiliuoju telefonu nufotografavo baldų salone, trečią žurnale nusižiūrėjo – susistatė itališkus baldus, pasamdė brangius meistrus – bet tai nėra interjeras, tai tik kažkam galbūt gražūs namai.
Nesunku atpažinti ir pradedančiuosius dizainerius – jie pirmiausia prašo nufotografuoti visokias rankenėles, užuolaidas ir būtinai – orchidėjas. Tebūnie – įvykdau jų pageidavimus, bet lygiagrečiai padarau ir tai, ką reikia. Tačiau tas orchidėjų kultas Lietuvoje! Kažkas nesveika, niekur pasaulyje nemačiau, kad kiekvienuose namuose jų tiek daug būtų – nuo plastikinių iki natūralių.
– Vis gi dauguma žmonių interjero kūrimo paslaugą laiko prabangia, tad savo namus įsirengia patys. Tačiau įdomu, kokį stilių dažniausiai renkasi galintys pasisamdyti profesionalą?
– Išskirčiau du stilius – lietuvišką niekatrąjį ir normalųjį.
Niekatrasis – tai būtinai balta odinė kampinė sofa, ant kurios dar ir apklotas būtinai užklotas, kad atsisėdęs su džinsais neišteptum.
Kai per mėnesį šešiuose namuose tokias nufotografuoju, mane apima siaubas. Suprantu, gal žmonės visą gyvenimą apie tokią svajojo, taupė. Bet kai pamačiau tų sofų kainas, negalėjau patikėti – už panašią sumą iš Italijos galima parsivežti tikrai puikų baldą.
Žmonės, atsipeikėkite! Lavinkimės pagaliau – negražios tos baltos sofos, baisios!
Visi likusieji interjerai – normalūs. Yra ir labai gerų, bet nedaug.
– Jūsų interneto svetainėje visi darbai sudėlioti tarsi į 14 stalčių, kuriuose – nekilnojamojo turto objektų, butų, loftų, namų interjerų, namų ir daugiabučių eksterjerų, viešbučių, svečių namų, biurų, barų, restoranų, grožio industrijos, visuomeninių pastatų nuotraukos. Sakykite, kuriame stalčiuje guli jūsų mėgstamiausios nuotraukos, ką labiausiai jums patinka fotografuoti?
– Mėgstu industrinį stilių, todėl visada džiaugiuosi gavęs užsakymą fotografuoti taip įrengtuose biuruose. O iš apleistų objektų, pavyzdžiui, gamyklų, aš apskritai galiu beveik paromis neišeiti, ten fantastika – gali daryti ką nori, visomis spalvomis atsiskleisti. Studijoje turiu pilną spintą unikalių suvenyrų, kuriuos randu kaip tik tokiose apleistose vietose, apdulkėjusius, niekam nereikalingus.
Pavyzdžiui, staliuko rezervacijos kortelė iš Užupyje veikusio restorano „Torres“, kortelė „Stok! Įtampa!“ iš jau nugriautos siuvyklos „Vilija“, lipdukai iš buvusio Vilniaus pašto skyriaus A.Vivulskio gatvėje ar skardinis ženklas su užrašu „Pieno centras. Inventoriaus numeris“ iš Kauno „Pieno centro“.
Dar mėgstu „Vilnių nuo stogų“ – jau visai nemažai kolekciją tokių nuotraukų turiu.
– Leono svajonių namai?
– Jei turėsiu namą – tai tik betoninį, dar su išlindusia armatūra, kad būtų, kur drabužius pasikabinti. Betonas, stiklas, surūdijęs plienas, senos vinys – tai man patiktų ir dar labai norėčiau, kad visi apsilankę pas mane svečiuose užduotų tą kvailą klausimą: „Kada čia baigsis remontas?“
Neslėpsiu, man irgi patinka pasirodyti – mėgaučiausi tokiu namu, o dar labiau tuo, kad jis nervintų blizgančių interjerų gerbėjus.
