Savęs nelaikanti nei labai talentinga, nei labai originalia kūrėja, Kristina dar pati neatsakė į klausimą, kodėl jai taip sekasi.
– Pirmąją šių metų dieną portale lrytas.lt publikuotas straipsnis apie emigrantą, savo mamai žemaitei padovanojusį išskirtinius namus, kuriuose interjerą sukūrėte jūs, sulaukė milžiniško skaitytojų dėmesio.
Gausi komentatorių armija pasidalijo į dvi stovyklas – vieni jų interjerą vadino baisiu kiču, kiti žavėjosi „Swarovski“ kristalais išpuoštais namais. O jūs pati kaip vertinate šį pilkame nedidelio miesto daugiabutyje įrengtą blizgų interjerą, kurį dar ir pavadinote „Perlu“?
– Jeigu žmogus nori gražiai gyventi, kodėl jam reikia drausti ar aiškinti, kaip jis turėtų gyventi? Aš į visa tai žiūriu paprastai: žmogus nori, sumoka – aš kuriu. Štai neseniai buvau susitikusi su viena brandaus amžiaus kauniečių pora, kuri į susitikimą atvažiavo nauju „Lexus“.
Vyras iškart pasakė, kad nori panašaus į „Perlą“ interjero jų naujai įsigytame bute Palangoje. Kai pasakiau, kad padarysiu dar geriau, moteris žiauriai apsidžiaugė, nes bijojo, jog pulsiu atkalbinėti nuo puošnumo, patarsiu daug neinvestuoti į tokį interjerą.
Kiek mes gyvename? Kokybiškai – iki kokių šešiasdešimties metų, vėliau po truputį kvankame. Ir jeigu norisi šventiškos aplinkos, kodėl reikia jos atsisakyti? Man nerūpi, kas už užsakovo būsto lango, – Verkių regioninis parkas ar Šančiai.
Jei eiliniame daugiabutyje jis nori ir gali įsirengti gražius namus, taip ir darau. O grožį mes juk visi suprantame kitaip.
Nors kažkodėl geras skonis siejamas su skandinavišku, man gal labiau patinka klasika. Mano klientai kuriasi taip, kaip jiems patinka, ir nesuka sau galvos, kad madingi interjero žurnalai teigia, jog gražu ten, kur minimalu.
Aš neatkalbinėju nuo puošnumo. O po publikacijos apie „Perlą“ galiu teigti, kad dauguma lietuvių nori būtent tokių namų. Per pastaruosius du mėnesius turbūt nebuvo nė vieno užsakovo, kuris nepaminėtų „Perlo“, ir nepaprašytų ko nors panašaus.
– Ar prisimenate savo pirmąjį sukurtą interjerą? Turbūt tuomet nebuvote tokia drąsi siūlyti savo kūrybą?
– Tai buvo kotedžas Kaune. Klientas mane susirado per skelbimą internete, buvau neseniai baigusi interjero dizaino studijas Kauno kolegijoje, šiek tiek padirbėjusi baldų gamyboje. O interjeras tada visai neblogas išėjo. Kitaip juk užsakovo draugai nebūtų manęs samdę.
Šiandien skaičiuoju, kad per dešimt metų jau sukūriau gerokai per šimtą interjerų.
Bet pasitikėjimas savimi taip greit neatėjo. Yra buvę, kad objekte ne užsakovai, o apdailos meistrai mane egzaminuodavo: kaip, ką, kur darysiu, visokių techninių dalykų klausinėdavo, o aš kaip mokinė atsakinėdavau.
Kartą tokią sceną stebėjęs židinio meistras (vėliau jis tapo geru draugu) man patarė nesileisti būti jų taršomai. Dabar meistrams tik pasakau, ko norėsiu, o kaip jie tai įgyvendins, man nerūpi.
Visada maniau, kad būsiu apdailininkų draugė, bet ne, neišeina. Juos reikia nužudyti, atgaivinti ir vėl nužudyti. Jie visi jaučia priešiškumą dizaineriams. Norėtų tik paprastus kvadratus daryti, o mes juk nesąmonių pripiešiame – vargti jiems tenka. Šiandien aš juos mokau: „Paimk už tą raitūzą papildomus pinigus, ir viskas.“
– Matyt, turite gerų meistrų, mat peržiūrėjusi jūsų įrengtų interjerų galeriją raitūzų ten radau daug. Vadinate save klasikos kūrėja, tačiau ar nebijote būti kolegų sukritikuota dėl netikslaus stiliaus įvertinimo?
– Žodį „klasika“ vartoju kaip bendrinį, klasika – tai reiškia nemodernus stilius. Aš kuriu tai, kas panašu į klasiką. Jeigu pradėsiu pasakoti klientui XIV amžiaus baldų istorijas, nemanau, kad jam tai bus labai įdomu. Aš neapsunkinu tokiomis kalbomis.
Nors Vilniuje esu kūrusi interjerą su brangiais originaliais paveikslais – tokį sunkų, tikrą klasikinį interjerą turtingiems ir žinomiems žmonėms.
Kolegų kritikos nebijau. Jie savo nuomonę turėtų pagrįsti autoritetingais darbais, o ne sukūrę eilinį interjerą su europiniais padėklais stumti ant kitų, kad jie daro kičą.
Jei mano klientui reikia blizgučių, aš padarysiu blizgučius. Jei nori Skandinavijos – galiu ir tai. Pavyzdžiui, užsakovai iš Jurbarko – jie iškart pasakė, jog žino, kad daugiausia kuriu prabangų stilių, o jie norėjo modernaus. Ir mums toks puikiai pavyko.
– Kaip įdomu, žmonės mato, kad jūsų interjerai visai kitokie, nei jie norėtų, bet vis vien samdosi jus. Juk galėtų kreiptis į dizainerius ar architektus, kurių nepriversi kurti praėjusių amžių stiliaus imitacijos, kurie pripažįsta tik šiuolaikišką stilių. Bet ne, jiems reikia jūsų. Kodėl?
– Žinokite, jiems patinka mano balsas telefonu. (Juokiasi.) Jau ne iš vienų klientų girdėjau, kad jie renkasi mane net pagal nuotrauką – jiems atrodau malonus žmogus. Tokia ir esu – paprasta, be išsikalinėjimų. Yra geresnių dizainerių už mane, bet užsakovams reikia dar ir šilto žmogaus. Kai kurie net bijotų kreiptis į didžiuosius kūrėjus, įsivaizduoja, kad jie yra arogantiški.
– Bet juk ne už paprastumą jie moka pinigus, už profesionaliai atliktą darbą?
– Jie visi būna peržiūrėję mano darbus, kuriuos lengva rasti – turiu 5000 feisbuko gerbėjų, turiu savo svetainę. Užsakymų turiu visada ir daug, vadinasi, dirbu neblogai.
– Neseniai studiją įsirengėte Raudondvario dvare, iš kur patogu pasiekti bet kurį Lietuvos miestą. Greičiausiai nėra kito dizainerio, kuris galėtų pasigirti tokia plačia darbų geografija.
Taip pat neslepiate, kad pasirašydama sutartį su klientais įtraukiate punktą apie jų įrengto būsto viešinimą, o jei jie nesutinka, keliate kainą.
Kristina, neįsižeiskite, bet jūsų klientų skonis labai savotiškas, susidaro įspūdis, kad dauguma jų nori pasipuikuoti prieš kitus.
– Taip, dauguma nori. Aš dar ir nuteikiu juos, kad tuomet pasiruoštų skaityti šlykščius internautų komentarus. Bet tokie yra mano klientai ir aš juos myliu.
Juk žinote Ciciną – jis irgi daug kam patinka. Jis turi savo auditoriją ir, manau, gana gerai uždirba. Ir aš turiu savo auditoriją. Kūrėjui labai svarbu ją atrasti.
– Jūsų klientai dosnūs?
– Aišku, visi norėtų mažiau mokėti, o ypač tie, kurie daugiausia turi. Paprastai yra klientai verslininkai ir klientai su paskolomis. Jei žmonės paveldėjo, pavyzdžiui, tėvų būstą, tokie nesamdo dizainerio, geriau už jam skirtą honorarą sofą nusipirks.
Esu turėjusi užsakovų ir su labai kukliu biudžetu, bet tai jau ne darbas, o vargo vakarienė. Renkamės praustuvę, tai jie žiūri ne kuri tinka, o ieško akcinės.
Žinoma, yra tokių, kurie už tapetų ritinį moka po 150 eurų. Arba nusiperka iš prestižinio salono už neprotingą kainą, tarkime, plyteles, o tada metus ant čiužinio miega ir stalui taupo. Pajamos turi atitikti poreikius. Vieną kambarį įsirengi kaip dvare, o kitame – tuščia? Nesąmonė, reikia gyventi dabar, ne ateitimi.
Dėl dosnumo. Milijonieriai derasi visada, nors į name įrenginėjamą SPA perkame šviestuvą, kuris kainuoja beveik kaip vieno kambario butas Kaune, jie norėtų mano honorarą pamažinti.
Vieni faini mano klientai sako, kad dvigubai reikėtų man mokėti. Bet niekas nemoka. Kai pasakai kainą (apie 30 eurų už kvadratinį metrą), pirmoji reakcija visada panaši – labai daug. Bet dizaineriai, kurie skelbiasi, kad uždirba krūvas pinigų, meluoja. Daug uždirba vienetai.
– Kristina, jūsiškiai užsakovai nori tik grožio ar jiems svarbu ir funkcija, patogūs namai?
– Labai nori praktiškų namų. „Tik“ grožio pageidauja retas. Turėjau klientę, kuri man pasakė, jog name nenorės pietų stalo, tik baro šalia virtuvės. O kai atvažiuos tėvai, kai reikės švęsti vaiko gimtadienį, kabėsite ant to baro kėdžių? Suprantu, kad anksčiau gyvenusieji bute pripratę valgyti sėdėdami ant sofos, prie kavos staliuko, bet vis dėlto pavyko įkalbėti tą ponią.
Nepatikėsite, bet net aš ne visas klientų nesąmones pildau. Kartą man sako: „Noriu ant lubų žvaigždės!“ Galvoju, Dieve Dieve, iš kur pas mane tokia publika atsiranda?..
Visada bandau suprasti, ko žmonės savo namuose nori, ir stengiuosi padaryti tai kiek įmanoma skoningiau.
– Mačiau jūsų parengtas interjero vizualizacijas, kurios dalyvauja statybų bendrovės konkurse. Štai ten tik žvaigždės lubose ir trūksta – viskas spindi, žėri auksu, kone visos sienos veidrodinės.
Manote, toks interjeras, jeigu laimės, bus įrenginėjamas vos 60 kvadratinių metrų moderniame naujos statybos name.
– Žinoma, bus įrenginėjamas – tai numatyta sutarties sąlygose. Kai paskambino ir pakvietė dalyvauti šiame konkurse, nesuabejojau, kad laimėsiu. Dabar tik gailiuosi, kad per mažai ten veidrodžių ir aukso dulkių! (Juokiasi.) Kad bus smagu įrenginėti šį būstą – nėra abejonių. Ir jis laimės, nes už jį balsuoja daugiausia žmonių.
Beje, tai, kad bet kokiame bute – naujos statybos ar senos, nesvarbu – galiu sukurti puošnius namus, manau, man prišaukia daugybę klientų.
– Vienas labiausiai šiandien graibstomų architektūros fotografų prasitarė, kad nėra matęs, jog architektus ar dizainerius užsakovai sutiktų taip, kaip jus – su šampanu, šakočiais, ką tik išvirtais cepelinais.
– Taip, visi su dovanomis laukia ir dar kokias prakalbas deda! Aš paprasta, gal todėl ir jie su manimi taip elgiasi. Visi savi tampa.
