Lapkričio pabaigoje į Vilnių iš Niujorko atvyksiantis kūrėjas dvi dienas vadovaus interjero konkurso „Mano erdvė 2015“ vertinimo komisijos darbui.
O lapkričio 20 dieną jis įteiks apdovanojimus geriausius interjerus sukūrusiems lietuviams.
Jūsų kuriamas dizainas – visada lyg žingsnis į priekį. Kas jus įkvepia?, - „Lietuovs rytas“ paklausė 55 metų kūrėjo prieš jo kelionę į Vilnių.
– Mane įkvepia viskas, visas pasaulis, kuriame gyvename. Manau, kad įkvėpimą galima sukaupti (jį kaupiu jau 35 kūrybos metus), visuomet sukasi gausybė idėjų, kuriomis galima pasinaudoti. Tai, ką piešiu ant popieriaus, dažniausiai yra tai, ką įsivaizdavau jau anksčiau, popieriuje tos vizijos tik atgyja. Įkvėpimą kaupiu iš visų savo patirčių.
– Teigiate, kad iš mūsų namų drabužinių turėtų būti išvalytos bevertės atgyvenos, kad drabužiai turėtų atspindėti šiuolaikišką gyvenimą – tokį, kokį gyvename dabar. Kaip jūs apibūdintumėte šiandienos interjerą? Kokios detalės ir elementai mūsų interjeruose jau yra pasenę?
– Nuostabu, jei namų aplinka spinduliuoja teigiamą energiją, jei juose – šiuolaikinis dizainas. Stebiu, kaip mūsų namų aplinka tampa vis išmanesnė, modernesnė, pilna technologijų, tačiau tuo pat metu ir šilta, todėl vis labiau įtraukianti.
Įvairūs švelnūs paviršiai, išmaniosios medžiagos, vaiskumas, skaidrumas, LCD ekranai, iš polimero pagaminti tapetai – visa tai sukuria naująją švelnią interjero aplinką. Medžiagos mūsų erdvėje jau dabar gali kisti, lankstytis, keisti spalvą ir temperatūrą. Jos yra lengvai pritaikomos.
- Kūryboje naudojate sintetines medžiagas – plastiką, poroloną. O tradicinės medžiagos, tokios kaip medis, akmuo, plytos? Manote, kad kada nors jas naudosite?
– Aš naudoju įvairias medžiagas – nuo stiklo, medžio, akmens iki lydinių. Taip pat domiuosi biologiniais polimerais ir polimerais, kurie pagaminti iš atsinaujinančių gamtinių šaltinių. Pavyzdžiui, šiuo metu dažnai naudoju polietileną, kuris buvo pagamintas iš plastiko ir septynlapių balamedžių.
- Tradicijų (tai nebūtinai jų kartojimas, labiau harmonijos tarp seno ir naujo kūrimas) Europos architektūroje ir interjero dizaine dažnai yra paisoma. Ar jus jos įkvepia, o gal kliudo atsirasti novatoriškoms idėjoms?
– Kiekvieno didmiesčio grožis – tai skirtingų periodų architektūra, auganti viena šalia kitos ir tarsi sudaranti skirtingų laikotarpių mozaiką. Londone, Niujorke, San Paule, Majamyje, Čikagoje, Paryžiuje, Berlyne ar Tokijuje yra daug ir praėjusių šimtmečių, ir XXI amžiaus pastatų.
Manau, tokia dermė yra didinga, tai kuria miesto grožį ir skatina mus kurti naujas tradicijas. Žmonėms reikia dizaino, jie nori matyti unikalias, įdomias ir įkvepiančias vietas bei erdves. Tiek pastato išorė, tiek vidus turėtų augti ir raginti keistis – kalbėtis šiuolaikine kalba. Nemanau, kad architektūra turi sujungti ir atspindėti jau egzistuojančią aplinką. Architektūra turi derėti esamame kontekste ir gali pasižymėti tam tikromis užuominomis iš aplinkos.
– Nuolatinė kaita ir mobilumas yra šiuolaikinės Vakarų kultūros vizitinė kortelė. Ar daikto ilgaamžiškumas (baldo, interjero detalės) vis dar yra privalumas? Kokios daiktų savybės svarbiausios – lankstumas, tinkamumas perdirbti?
– Nieko nėra amžina – ilgaamžiškumo era jau baigėsi. Šiuolaikiški daiktai ir erdvės turėtų atspindėti laiką, kuriame gyvename, patys privalome keistis, negalvodami apie ilgaamžiškumą, pastovumą ar praeitį.
– Stengdamiesi apibūdinti gerą architektūrą žmonės dažniausiai vartoja tokius žodžius kaip „geras skonis“, „stilius“ ar „harmonija“, taip pat „funkcionalumas“ ir „tvarumas“. Ar žaismingumas, linksmumas ir malonumas taip pat svarbūs?
– Skonis yra subjektyvus dalykas. Daugiausia dėmesio reikėtų sutelkti į žmogiškus dalykus, tokius kaip emocijos, paprastas naudojimas, technologiniai pranašumai, net humoras. Štai ko trūksta!
– 3D spausdintuvai suteikia galimybę visiems pabūti dizaineriais. Kaip tai vertinate – ar tai galimybė išreikšti individualumą, ar grėsmė kokybei? O gal profesionaliai sukurto dizaino era eina į pabaigą?
– Kai prieš 17 metų įsigijau savo pirmąjį 3D spausdintuvą, buvau tiesiog pamišęs dėl jo – nuostabi galimybė gaminti vienetinius daiktus. Šių spausdintuvų privalumas tas, kad mes galime sukurti tai, ko negalime pagaminti paprastu įrankiu. Juk kiekvienas žemėje esame tam, kad kurtume, tai kodėl gi žmonėms nesudarius tam priimtinesnių sąlygų? O dėl dizainerių ateities aš ramus, tikrai ne kiekvienas nori kurti savo pačių produktus.
- Jūsų feisbuko sekėjai dabar balsuoja už vieno pastato fasadą Niujorke. Ar manote, kad visuomenė gali dalyvauti gero projekto kūrimo procese?
– Esu įsitikinęs, kad kiekvienas nors kiek protingas žmogus atskiria gerą idėją nuo prastos. Man patinka bendrauti su savo feisbuko sekėjais, įsitraukti į socialinę mediją. Kartu mes sukūrėme šaunią bendruomenę, pilną talentingų, besidominčių architektūra ir interjero dizainu žmonių. Šiuo metu mūsų – 500 tūkst. Manau, kad gyvename amžiuje, kai kiekvienas mūsų turime balsą skaitmeniniame pasaulyje. Man patinka girdėti visus tuos balsus.
Tačiau aš taip pat suprantu, kad gyvename labai sudėtingame pasaulyje, kuriame vienas lauke – ne karys. Bet aš, kol gyvenu šioje planetoje, stengiuosi ką nors veikti, kurti. Žinau, kad daugelis dizainerių sukuria daugybę darbų, tačiau jie nepradedami gaminti, nes neatspindi kliento ir kūrėjo bendradarbiavimo.
Tik tada, kai sugebėsi išgirsti savo klientą, kai suprasi jo norus ir poreikius, darbas taps produktyvesnis. Per karjerą turėjau daug nesėkmių, kol supratau pagrindinį dalyką – svarbiausia yra atviras ryšys su klientu.
– Su žmona Ivana neseniai įsigijote 179 kvadratinių metrų loftą Manhatane, Niujorke. Koks buvo pirmas dalykas, kurį ten pakeitėte?
– Dešimt metų gyvenau virš savo studijos Čelsio rajone, tad kelionė į darbą man užtrukdavo maždaug 15 sekundžių.
Kai persikėlėme į „Pragaro virtuvės“ kaimynystę, mums buvo svarbu surasti erdves, esančias šalia mano šeimos namų ir augančios studijos.
Tiesą sakant, daug nepakeičiau savo naujai pastatytame būste. Tiesiog pertvarkiau keletą spintų didžiajame miegamajame, kad turėčiau daugiau erdvės.
Mes kartu su žmona kūrėme savo namų interjerą. Paprašiau Ivanos peržiūrėti visus baldus, kurie buvo senajame mūsų lofte, ir tuos, kurie buvo mano archyvuose.
Taip ji atrinko jai labiausiai patikusius daiktus, kuriuos ir įkurdinome naujojoje mūsų erdvėje.
Mes kartu rūpinomės ir namų apdaila bei įvairiomis detalėmis. Visi mano interjerai yra jausmingi, spalvingi, gyvi ir tarsi pramanyti.
– Rožinė yra viena mėgstamiausių jūsų spalvų, naujuosiuose namuose – irgi. Atrodo, kad net grindų spalva yra rožinė?
– Rožinė verčia mus jaustis gyvus. Tai fenomenologinė spalva, kuri skatina emocijas ir dvasingumą. Ji energinga, seksuali, spindinti, įtraukianti ir dominuojanti mūsų susikurtame peizaže.
Rožinė yra naujoji juoda! Tai vienintelė prieštaringa spalva, kurią mes turime.
– Nors šiandien griežtos taisyklės kuriant interjero dizainą tarsi ištrintos, ar galėtumėte apibūdinti savo projektuojamų namų stilių?
– Man patinka kurti didžiules baltas erdves, jas puošiu ryškių ir pozityvių spalvų akcentais.
– Kas yra jūsų klientai – bankininkai ir politikai, o gal pramogų verslo žvaigždės?
– Mano klientai yra inovatoriai, kūrėjai, didelių ir mažų prekės ženklų gamintojai visame pasaulyje.
Aš kuriu įvairius produktus – tiek didelius, tiek mažus.
Tai reiškia, kad mano sukurti daiktai gali kainuoti ir 5 eurus, ir 15 tūkstančių eurų. Tačiau kuriu sau, negalvodamas apie konkretų vartotoją.
– Žmonės Lietuvoje vis dar dažnai nedrįsta statyti modernių namų, todėl šiuolaikiniai architektai nuolat sulaukia kritikos dėl savo „nejaukių“ ir „nepatogių“ darbų. Kaip amerikiečiai vertina tokį dizainą?
– Šiuo metu Amerikai vis labiau rūpi šiuolaikinis dizainas. Kai tik pradėjau karjerą, Šiaurės Amerikos kompanijos negerbė modernaus dizaino.
Tuomet jis nebuvo tinkamai priimtas, kaip yra dabar – žmonės vis dažniau perka šiuolaikines vilas, pasižyminčias tiesiomis linijomis ir ryškiomis spalvomis.
Tačiau vis dar vyksta nesibaigianti kova su amerikiečių ar pasaulio vartotojais, kurie nenori priimti laiko, kuriame mes gyvename.
Tai užkoduota mūsų pasąmonėje – mes dažniau žvalgomės į praeitį ir jaučiamės patogiau su tuo, kas mums jau pažįstama.
Labai tikiuosi, kad žmonės pagaliau ims gyventi šiuolaikiškai ir atsiribos nuo nostalgijos, senų tradicijų ar ritualų, kičo.
– Ar tipiška amerikietiško būsto sąvoka – namas, šuo, veja ir didelis automobilis – pakito? Ar niujorkiečių namai skiriasi nuo visų kitų amerikiečių?
– Niujorkiečių namai yra labai maži. Greičiausiai jie yra kur kas šiuolaikiškesni negu kur nors kitur Amerikoje.
– Kaip manote, ar gera architektūra yra prieinama tik turtingiesiems?
– Visiškai ne! Šiuo metu vis labiau įsigali dizaino renesansas. Aš labai palaikau „dizainokratiją“, kai dizaino projektai yra demokratiškesni.
Anksčiau modernaus dizaino sąvoka egzistavo tik elito ar uždarų kultūrų pasaulyje.
Jei pasaulis pasikeis ir vis daugiau žmonių pradės gyventi šiuolaikinėmis sąlygomis, tuomet aš su savo darbais privalėsiu pasiekti kuo platesnę auditoriją.
