Ligoniams skirtuose namuose – spalvoti kambariai

220 kvadratinių metrų namas savo dydžiu nesiskiria nuo daugelio lietuvių statomų privačių namų. Tačiau šiame gyvens kur kas daugiau žmonių. Panevėžietė gydytoja Raimonda Ulianskienė, parengusi projektą ir gavusi per 300 tūkstančių eurų iš ES struktūrinių fondų, įgyvendino savo idėją: iš tėvų paveldėtoje žemėje pastatė kolektyvinio gyvenimo namus, skirtus Alzhaimerio liga sergantiems žmonėms.

Name gyvens dešimt ligonių. Rugsėjo viduryje įsikursiančius naujakurius prižiūrės ir su jais užsiims įvairių sričių specialistai: slaugytojai, socialiniai darbuotojai, kineziterapeutai, psichologai.

„Panevėžio rajone nėra specializuotos įstaigos, skirtos Alzheimerio liga sergantiems žmonėms. Su šiuo projektu mes esame ir vieni pirmųjų Lietuvoje. Pasidomėjusi sužinojau, kad sergančių šia liga kasmet daugėja ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Žmonės, turintys namuose tokį ligonį, labai vargsta. Todėl mūsų kolektyvinio gyvenimo namai sulaukė didelio susidomėjimo“, – sakė R.Ulianskienė.

Ji prisipažino, jog Alzheimerio ligonių kolektyvinio gyvenimo namus Naujikuose norėjo pastatyti panašius į tradicinę kaimišką trobą. Kad gyventojai jaustųsi esantys tarsi savo namuose, o ne globos įstaigoje. Todėl pirmą kartą pamačiusi jauno architekto Tomo Noreikos sukurtą būsimojo statinio projektą, R.Ulianskienė kiek sutriko.

Modernus pastatas nė iš tolo nepriminė trobos, ant kurios langų būtų galima kabinti gydytojos svajonėse įsivaizduotas medines langines. Tačiau drožinėtos langinės vis dėlto buvo priderintos ir nė kiek neišbalansavo statinio stilistikos. O R.Ulianskienės senovinės trobos idėja liko langinių drožiniuose. Juose pavaizduotos rankos, saugiai laikančios mažą trobelę.

Pačiame namo centre yra įstiklinta vidinė terasa. Ji matoma išėjus iš bet kurio name esančio kambario. Pastarieji yra išdėstyti ratu. Tam, kad gyventojai galėtų eiti ratu, neatsidurtų į sieną, nebežinodami, kur toliau eiti.

Namas buvo statomas taip, kad ir jo sienos, baldai ir net jų išdėstymas veiktų ligonių pojūčius. Globos namų kūrėjai rėmėsi idėja kiek galima daugiau panaudoti reflektorinę terapiją, kitaip sakant, ligoniui žadinti teigiamas emocijas per jo pojūčius – uoslę, lytėjimą, klausą.

Kambarių ir juose esančių baldų spalvos parinktos neatsitiktinės. Tarkime, žalia ramina, ruda teikia pasitikėjimo, raudona aktyvina, ragina veikti, judėti. Kambariuose pastatytos spintos su duryse esančiais stiklo langeliais. Psichikos negalią turintys žmonės matys, kas tose spintose sudėta ir žinos, iš kur pasiimti reikalingą daiktą.

Šių namų gyventojus ramins ir gerai nuteiks ne tik namų interjeras, bet ir už lango matomi vaizdai, sklindantys augalų kvapai. R.Ulianskienė svajojo, kad vienoje pastato pusėje plytėtų violetinis levandų laukas. Tačiau dabar užjūrio augalus pakeitė vietiniai. Vietoj levandų buvo pasodinta gausybė violetine spalva žydinčių anyžinių lofantų, arba kitaip vadinamų pankolinių kinmėčių daigelių. Gali pasivaikščioti po žydinčius laukus

Kolektyvinių namų gyventojai galės pasivaikščioti prie tvenkinio, nueiti iki atokiau spalvingai žydinčių laukų. R.Ulianskienė, pasitelkusi landšafto specialistus planuoja pasėti mėlynai žydinčių linų, baltais žiedais šviečiančių grikių laukus. Gražu būtų ir aguonų laukas. Tik dar abejoja, ar šios sparčiai pasisėti linkusios piktžolės nepridarys daugiau problemų, nei suteiktų naudos.

„Įrengiant tuos namus, man daug padėjo ir konsultavo mano buvusi bendrakursė, dabar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dekanė profesorė Jūratė Macijauskienė. Ji savo disertacijoje nagrinėjo kai kuriuos Alzheimerio ligos aspektus“, – sakė R.Ulianskienė.

Į klausimą, kodėl savo tėvų žemę skyrė ne kam kitam, o sunkia liga sergančių žmonių gyvenimui pagerinti, gydytoja turi atsakymą. „Mano seneliai ir tėvai mylėjo žemę. Ir aš noriu padaryti viską, kad ji nestovėtų tuščia, o būtų apgyvendinta. Nesu ūkininkė, tačiau galiu padaryti tai, ką moku – padėti sunkiems ligoniams ir jų artimiesiems. Mano idėjas palaiko bei padeda įgyvendinti ir mano brolis“, – sako R.Ulianskienė.