Vėliau „Igaga“ prekės ženklo lentynomis, nameliais ir supamais arkliais ėmė domėtis vis daugiau vaikus auginančių Lietuvos tėvų. Moteris džiaugiasi gaunanti vis daugiau užsakymų ir tyliai mąsto apie plėtrą, nors pripažįsta, kad sumanymas gaminti kartoninius baldus vaikams gimė tiesiog iš smalsumo.
- Kartoniniai baldai dar gana neįprasti Lietuvoje. Kodėl sumanėte gaminti tokius baldus vaikams?
– Pati turiu sūnų. Kai jis buvo mažas, įsigijome pirmąjį kartotinį namelį. Tą kartą pirkome iš užsienio gamintojų. Su juo ilgai žaidėme visais amžiaus tarpsniais: nuo dešimties mėnesių iki trejų su puse metų. Dabar tas namelis apipaišytas ir gerokai nusidėvėjęs. Tačiau sūnui žaisti ir piešti ant šio namelio buvo labai įdomu. Kas tik ateidavo į svečius irgi greitai susižavėdavo, tačiau nustebdavo, kiek tai kainuoja.
Tai iš tiesų brangus žaislas – tuo metu kainavo apie 160 litų. Kalbėdamos su seserimi nusprendėme pabandyti tokius baldus sukurti pačios. Pirma mintis – mes tai galime padaryti gerokai pigiau. O ir sukurti galime tokius, kokių tik norime. Tada ėmėme paišyti, galiausiai įsitraukė žmonės, daugiau išmanantys apie dizainą – dvi jaunos architektės, kurios mums sukūrė dizainą ir konstrukcijas.
Vienas svarbiausių mūsų reikalavimų – kad baldai būtų lietuviški. Norėjosi, kad jie ne tik būtų sukurti Lietuvoje, bet išreikštų lietuviškumą. Taip ir atsirado arkliukai-stumtraukiai, vienas iš senovės baltų simbolių. Taip gimė „Igaga“ idėja.
- Kaip pradėjote prekiauti baldais? Kam jie buvo skirti?
– Pirmiausia jie atiteko saviems ir draugų vaikams. Mums su seserimi norėjosi išbandyti, ką galima padaryti su kartonu. Turėjome tą namelį, tada sugalvojome ir daugiau baldų vaikams variantų. Iš pradžių galvojome, kad tie baldai bus tik mūsų aplinkos žmonėms.
Iš viso mes turime keturis gaminius. Namas – populiariausias, dar turime stalą su kėdutėmis, supamą arkliuką – iki šiol Lietuvoje tokio dar nebuvo. Pirmieji padarėme ir lentynėlę su stalčiais.
Baldų atsiradimo proceso metu mes su seserimi labiau buvome idėjos autorės, gaminimą atidavėme į specialistų rankas. Techninės dalies nesiryžome daryti. Merginos, kurios mums padėjo, abi studijuoja architektūrą Milane, jos ir įgyvendino mūsų sumanymą.
Baldus pačios ir išbandėme, norėjome įsitikinti, ar jie tinka ir patogūs vaikams.
- Minėjote, kad jums itin svarbus lietuviškumas. Baldus irgi gaminote Lietuvoje, ar nebūtų pigiau užsakyti užsienyje?
– Viskas priklauso nuo to, kam tu tai darai. Jei tokia veikla nuo pat pradžių yra verslas, tuomet, žinoma, nusiperki Kinijoje ir prekiauji. Mes į šiuos baldus žiūrėjome, kaip į savo vaikams skirtą daiktą, kaip į dovaną. Todėl norėjosi, kad būtų kokybiška. Norėjome žinoti, kas baldą darė.
Iki šiol viską darome rankomis: klijuojame, rankenėles siuvame. Žinoma, tai galime daryti, nes kiekiai nėra tokie dideli. Iki verslo mums dar toli. Dabar kiekvienas baldas pereina per mūsų rankas, pačiupinėjame, užklijuojame lipdukus, sulankstome dėžutes.
- Kodėl ėmėtės gaminti kartoninius, o ne medinius ar kitokius vaikams pažįstamus baldus?
– Nuo pat pirmojo baldo kartoną mes įsimylėjome. Kartu tai kūrybiškas daiktas. Man atrodo, kad vaikui tai – svarbi edukacinė priemonė, saviraiškos medžiaga, kurią gali dažyti, klijuoti, karpyti. Tokį daiktą pirkdamas žmogus nebūtinai į jį turi žiūrėti kaip į baldą. Panaudojimo galimybės yra kur kas platesnės.
Iš lentynos mes su sūnumi esame pasidarę gaisrinės stotį, išsikarpę duris, langus. Esu mačiusi, kad mergaitės su mamomis ar tėčiais pasidaro lėlių namelį. Su medžiu ar plastiku tu to nepadarysi.
Ne mažiau svarbu tai, kartono baldai yra draugiški aplinkai, pagaminti iš nekenksmingo aplinkai gofruoto kartono. Kai vaikai juos išaugs ar jausis išnaudoję savo kūrybinį potencialą, juos galima perdirbti ir, atėjus naujam įkvėpimui, pakeisti kitais.
Taip ne tik tėvai neužvers sandėliuko brangiais, bet nereikalingais baldais, nameliais ar supamais arkliukais, bet ir bus ugdomas vaikų požiūris į aplinką, jos tausojimą, atsakingą vartojimą.
- Per kiek laiko nusidėvi tokie baldai?
– Labai priklauso nuo to, kaip toks baldas naudojamas, ką su juo veikiate ir kokie vaikai jį turi. Susideda viskas: amžius, temperamentas. Jei tokį baldą turi mažas vaikas, kuris tiesiog landžioja po namelį, atidarinėja, namas stovi metus su puse. Tai žinau iš praktikos. Bet jei vaikas, pasiėmęs žaislinį kirvuką, „gesina“ gaisrą, aišku, nusidėvės greičiau.
- Kaip tėvai reaguoja į tokius baldus savo vaikams? Ar sulaukiate daug užsakymų?
– Prekyba įsibėgėja, parduodame vis daugiau, nameliai - perkamiausi ir gerokai lenkia kitus mūsų produktus.
- Kaip vaikai reaguoja į tokius baldus? Ar kambarys po tokių dailės pamokų nevirsta chaosu?
– Vaikams svarbiausia, kad galima ant tų baldų piešti. Aišku, piešti jiems norisi bet kur. Kai mūsų namuose atsirado šie baldai, mes su sūnumi susitarėme: jis gali piešti ant namelio, stalo ir lentynų. Tai jis ir darė, jam ir nekilo minčių, kad piešti galima ir kitur. Tos erdvės jam buvo pakankamai.
Piešti ant lapo yra viena, kai yra baldai, lentynos, didelė erdvė – daug įdomiau. Vasarą kartoninius baldus pasistatome lauke ar terasoje, nusivežam į sodybą ant žolės, todėl namai nevirsta chaosu. Namuose naudojame pieštukus, kreideles.
Žinoma vaikai žaislus atsirenka. Pastebėjau, kad renkasi labai skirtingai. Juokinga, tačiau skirtinguose miestuose pasirinkimas taip pat nevienodas. Vilniuje dažniausiai perka namukus, o Klaipėdoje domisi arkliukais. Gal tai tik sutapimas.
O ar vaikai labai domisi tokiais žaislais? Mano manymu, vaikams žaislų iš viso nereikia. Tokie baldai nėra vaikų linksminimo priemonė. Jeigu nori žaisti su kartoniniais baldais, į šį procesą turi įsitraukti ir tėvai. Pradedame nuo baldo konstravimo. Vaikui – tai pati geriausiai laisvalaikio praleidimo forma. Tėvai būna kartu su savo vaikais, kuria.
- Ar prieš pradėdamos gaminti domėjotės, ką siūlo konkurentai?
– Žiūrėjome, kas yra naujo šioje srityje. Žinojome, kas gamina, kas veža į Lietuvą. Tačiau Lietuvoje pardavinėjančių – vienetai.
Jau nekalbu apie kuriančius ir gaminančius Lietuvoje. Tačiau žmonės atsirenka: galiu drąsiai sakyti, kad kokybe, patvarumu mūsų gaminiai ženklai lenkia, pavyzdžiui, gamintus Kinijoje. Be to, manau, mūsų baldeliai daugeliui patinka dėl dizaino: dažnai sulaukiame komplimentų, kad mūsų žaislai labai gražūs.
- Pardavimas po truputį didėja. Ar galvojate plėstis?
– Plėtros galimybių matome daug. Pradėjome galvoti apie darželius, švenčių organizatorius. Tai nebloga priemonė vaikų aktyviai veiklai. Matau tikrai ne vieną idėją, kaip panaudoti tokį baldą per gimtadienį.
Žinoma, apie eksportą į užsienį minčių taip pat yra. Jeigu atsirastų verslo partneris, viskas pajudėtų į priekį. Tačiau nuo ekologiškumo, natūralumo nenorėčiau labai nutolti. Norėtųsi ir toliau užsiimti prasminga veikla. Matau prasmę: vaiko buvimas su tėvais, vaiko kūrybiškumo formavimas. Tai ne šiaip sau žaislas ar baldas.
- Ar iš šios veiklos jau galite užsidirbti?
- Kol kas sakyčiau, kad ne. Kol kas tai daugiau idėja. Manau, kad ateityje įmanoma užsidirbti, tačiau Lietuvos rinka tam per maža.
