Moterį netikėtas žvaigždės dėmesys jos darbui pradžiugino, tačiau ji galvos dėl to nepametė.
„Visada mėgau šią grupę. Vis dėlto man patinka sunkesnis rokas“, – tik gūžtelėjo pečiais.
I.Grušaitės paroda Pilies galerijoje vyksta jau keli mėnesiai, tačiau nuo atidarymo ji nebuvo iškėlusi kojos iš savo užmiesčio rezidencijos į centrą. Už ją tarsi keliauja paveikslai – dažniausiai namie ji jų neturi, nes mikliai gerbėjų išgraibstomi. O kur, Indra net nežino, tik girdėjo, jog ir už jūrų marių. Dėl tos priežasties surengti parodą buvo tikras iššūkis – paveikslus reikėjo kaupti. Tad pusantrų metų dirbo lyg pašėlusi.
Kodėl jos neįmanoma išvilioti iš namų, aiškėja vos įžengus pro vartus. Nes aplinkoje – jos pačios rankomis sukurta Italija ir Prancūzija. Namuose – vos ne visi pagrindiniai kultūros laikotarpiai.
Svečią iškart pasitinka įmantrus barokas su raudonu aksomu ir grakščiomis vazomis. Miegamajame snaudžia Renesansas, budriai saugomas Indros ant sienos nutapyto liūto. Svetainėje niekaip neatsiplepa gotika su egzotika. Vonios kambarys savo dydžiu ir didingu, visai tokiai patalpai nebūdingu šiais laikais grožiu, pasirengęs priimti visą haremą gražuolių. Prie viso to prisiglaudęs ir lietuvišką pirkią primenantis kambarys, bet našlaitis prabangioje visumoje jis nesijaučia.
„Kiekvienas kambarys skirtingas, teatrališkas, kiekviena kertė – tarsi atskiras natiurmortas. Aš žaidžiu – man taip įdomiau gyventi. Man nepatinka kvadratiniai baldai – visa, kas greito naudojimo ir trumpo galiojimo laiko“, – sakė Indra.
Keldamasi į naują būstą, ji jau iš anksto žinojo, kur kals vinį. Pakeisti elektros ar santechnikos projektą pačiai – jai joks iššūkis. Čia ir slypi šių namų trauka: gražiai įrengti, daugiau ar mažiau brangių daiktų turėti gali daug kas, tačiau kiekvienas centimetras čia yra šeimininkės išmyluotas ar sumedžiotas, perdarytas, patobulintas, pasendintas ar prikeltas naujam gyvenimui. Visa tai simbolizuoja Indros išsaugoti batukai, kuriuos ji avėjo būdama dvejų metų, – dar su prikibusiu, kaip batelių savininkė juokiasi, tuo pačiu mėšliuku iš vaikystės.
Jos namuose svečias rizikuoja pasirodyti itin nemandagus, nes akys nuo grožybių ir įdomybių laksto lyg pašėlusios. Indra ramina – ji jau žino atvykėlių reakciją. Draugams svečiuojantis ir šeštą kartą, vis pasirodo, kad namuose kažkas pakeista. O nepakito niekas – tiesiog daiktų labai daug, bet kiekvienas jų turi tobulą vietą.
Kaip ir skulptūros kieme, kurio kiemu nesinori vadinti – greičiau tai nedidelis parkas. Dievaži, vos išgirdus žodžių derinį „romėniško stiliaus skulptūros ir lietuviškas namas“, pirmiausia šauna mintis, kad išvysi kičą. Tik ne šiuose namuose. Tapybos studijos ir viešnagė Florencijoje, kur į širdį nusėdo kiekvienos šimtmečių patirtį sukaupusios plytelės šnabždesys, padėjo moteriai sukurti grakštų ir akių nepasotinantį vaizdą.
Apdaru pagal savo supratimą Indra aprengė ir namą – įprastą šiuolaikinę dėžutę be jos taip mėgstamų klasikinių proporcijų ir simetrijos. Malaizijos ir Indonezijos medžio raižiniais, liūtų galvomis padabintas fasadas padeda suprasti Indros pajuokavimą, kas jai trukdo išsiruošti į miestą: „Žirgą kinkyk, karietą ruošk...“, nes grožėdamasi namu nenustebtum, jei pro masyvias, puošnias garažo duris tikrai išsiveržtų žirgas.
Lotyniškas užrašas „Nulla dies sine linea“ ant namo sienos byloja, kad negalima nė dienos praleisti be brūkšnelio. Arba be darbo – dar taip šią mintį mėgsta perfrazuoti šeimininkė.
Galbūt moterį kinkyti žirgą į miestą priverčia bent jau naujų apdarų troškimas ar poreikis pasilepinti grožio salone? Drabužių pasisiuva ji pati senute močiutės mašina „Singer“. Mat iš parduotuvių grįžta tuščiomis, pikta ir pavargusi, išerzinta prastos kokybės ir estetikos trūkumo. O jos jai reikia net tuomet, kai niekas nemato. Štai kodėl žiemai, kai namie vėsoka, ji pasisiuvo caro stoto vertą puošnų šiltą chalatą, kuriuo vilkėdama tapo.
„Negaliu atrodyti lyg valkata – mane toks vaizdas veidrodyje žlugdo“, – juokėsi moteris.
Tai tarp savo gėlynų šeimininkaudama ji vilki dailias šilkines sukneles? Panašiai. O kad neišsiteptų, mėgsta išsitraukti prijuostę. Turi skirtą tapymui, virtuvei, darbams lauke.
Grožio procedūra vienintelė – plaukų priežiūra. Ir tai tik todėl, kad meistrė, Indros draugė, uždraudė pačiai dažytis ir kirptis plaukus.
I.Grušaitė su draugėmis, nors apie jas galvoja dažnai ir šiltai, matosi vos kartą per metus ar dar rečiau. Tačiau ryšys nuo to nė kiek nenukenčia. Būna, tapant užplūsta tokia jausmų banga, kad Indra ima į rankas telefoną ir skambina išpažinti draugystės, pirma perspėjusi, kad nieko nenutiko – juk skambinasi moterys labai retai. Ir telefonu pliurpti ne itin mėgsta, tad to reikšmingo skambučio metu tik pasidalijama faktais ir susitariama susitikti... dar po pusmečio.
Indra džiaugiasi sulaukusi tokios vidinės ramybės, kai jai nesinori net keliauti. Nenuvažiuoti nors kartą per metus prie jūros anksčiau atrodė neįsivaizduojama. Viena, kam ji ryžtasi, tai kelionė rudenį pas draugę į Italiją, Umbrijos regioną. Vietą, kurios kraštovaizdis neįtikėtino grožio. Ten pilna juoko, gardaus maisto ir... labai rimto triūso. Indra vyksta padėti nuimti alyvuogių derliaus. Per tris savaites dvi blondinės ir vienos jų vyras italas nurenka neįtikėtiną skaičių alyvmedžių – per tūkstantį.
Klausantis Indros itin stebina kontrastas tarp jos kasdienybės, gebėjimo atlikti juodžiausius darbus, priruošti daržovių bei vaisių visai žiemai ir pakylėtų paveikslų siužetų. Moteris, kuri gruodžio mėnesį įkvėpimo apimta gali pulti į alpinariumą persodinėti augalų, tapo tai, kas turėtų atsirasti, regis, tik svajojant ar skaitant poeziją.
Minties sodrumas, dešimtmečių įdirbis jai leidžia žaisti vėlyvosios gotikos ir Renesanso meistrų citatomis, įlieti į paveikslus gerą ąsotį elegantiškos ironijos. Pavyzdžiui, kaip paveiksle „Arbatėlė rūke“ – puošniais drabužiais apsitaisę sėdi miško žvėrys ir vakarėlio šeimininkė kiaulė.
Dažni I.Grušaitės kūrinių veikėjai – chimeros, sparnuoti pabaisiukai. Gal net įkvėpti šeimininkų augintinių – sfinksų veislės katinų Paganinio ir Amiros bei Birmos katino Pirosmanio, rašo žurnalas "Stilius".
Mistika ir pasaka I.Grušaitės kūryboje akivaizdžiausiai pradėjo skleistis koloristinę lietuvių tapybos techniką pakeitus akrilu.
Ar tuomet pasaka atėjo ir į jos gyvenimą? „Galima sakyti, taip, visa susiję. Viena vertus, kai studijavau, mistikos tema buvo pašaipų objektas. Menas – tai kančia, nepriteklius, ausų pjaustymasis, asketizmas, badas. Tad nedrįsau imtis to, ko šaukėsi širdis.
O po studijų net nebuvo laiko galvoti apie gilesnę kūrybą – kaip ir daugeliui jaunų žmonių, reikėjo iš visiškos tuometės elgetystės susikurti namus, auginti sūnų, lėkti į svečius ir renginius. Kurį laiką tapiau Vilniaus senamiesčio vaizdelius – juos labai gerai pirko ir lietuviai, ir užsieniečiai. Pažįstu kiekvieną bažnyčią, skersgatvį, atmintinai žinau, koks apšvietimas bet kuriuo paros metu. Su interjero dizainere Gaiva Šimkuviene tapiau interjerus. Šiandien jaučiuosi nusipelniusi ramybės“, – pasakojo Indra.
Vis dėlto ji sutinka su kuriančių moterų skundu, kad menininkė nuolat turi plėšytis ir dalyti save namams, buičiai, biurokratiniams reikalams – tam, su kuo turi susidoroti kiekvienas mirtingasis. Tapybai laikas – tik tuomet, kai esi viską nudirbęs ir tavęs niekam nereikia. Ir tai, žiūrėk, namiškiai užkalbina tuomet, kai ji, tapydama blakstieną ar bandydama išgauti šilkinį perlo tviskesį, negali net pajudėti.
„Atrodo, tapybai trūksta laiko – norėčiau dirbti daugiau. Manęs dažnai klausia, iš kur semiuosi siužetų paveikslams būdama namie. Jie gimsta ne Apvaizdos dėka, manyčiau, kad tai daugelio metų įdirbis, kuriuo dabar mėgaujuosi. Bloknotas pilnas idėjų – tik spėk jas įgyvendinti“, – sakė po 14 valandų, kol paskausta sąnarius, prie molberto išstovinti dailininkė.
Bet greičiausiai ji pamiršta, kad kūryba seniai išėjusi iš molberto rėmų: ir ta tvarkingai Indros nupjauta žolė, ir žalumu trykštantys bazilikai, ir visuomet pačios palaikoma preciziška tvarka – taip pat menas.
Juo gėrintis gali leisti sau prabangą tiesiog skaičiuoti liūtus, o jų namuose įvairiais pavidalais – nuo fontano sode iki miniatiūrinės durų rankenos puošmenos – daugiau nei pusė šimto. Pastaruoju metu jų atsirado dar daugiau – kaip tik atėjo laikas skaičiuoti iš naujo.
Daugiau interjerų - mūsų "Facebook" paskyroje!
