Ambasadorius save vadina bitniku. „Na, taip, truputį maištavau. Bet juk visi širdyje yra šiek tiek pašėlę“, – šypsodamasis sako ambasadorius.
Per pastaruosius du dešimtmečius jis spėjo prisijaukinti ne vieną šalį ir joje pasijusti lyg savo namuose. Keletą metų darbo Malaizijoje, Nyderlanduose, Kinijoje, Prancūzijoje – diplomato kasdienybė išties nenuobodi. Galiausiai su žmona Letizia atsikraustė gyventi į Lietuvą.
„Keliauti pradėjome būdami labai jauni, todėl teko anksti išmokti be skausmo palikti gimtąją šalį“, – linksmai pasakoja ambasadoriaus žmona.
Letizia migruoti iš vienos šalies į kitą pripratusi nuo mažens. Jos tėvas taip pat buvo diplomatas, todėl mergaitei vaikystėje teko išmokti prisitaikyti prie skirtingų gyvenimo sąlygų. Gimusi Romoje, mokyklą ji baigė prancūzakalbėje Ženevoje, vėliau kurį laiką gyveno Londone.
Su Stefano Letizia susipažino būdama paauglė. Vienas jos draugų buvo Stefano pusbrolis, todėl neretai jaunuoliai drauge leisdavo laiką.
Ramaus būdo Letizią sužavėjo išsilavinęs, tačiau rokenrolo ritmu gyventi mėgstantis Stefano, tarp jų įsiplieskė meilė.
„Studentų maištavimo metais gyvenome negalvodami apie tai, kas bus rytoj. Buvo daug koncertų po atviru dangumi, vakarėlių, kelionių be skatiko kišenėje – buvo labai įdomu“, – 8-ąjį dešimtmetį prisimena ambasadorius.
Letizia sako buvusi daugiau stebėtoja ir į audringus vakarėlius traukdavusi retai. „Buvau šiek tiek per jauna“, – sako ji. Tuomet ji persikraustė į Paryžių, Stefano mokėsi Briuselyje. Galiausiai pora vėl susitiko Romoje, nuo tada jų keliai nebeišsiskyrė.
Po kelerių metų jie susituokė, persikėlė gyventi į Kvalą Lumpūrą, ten Stefano ėmė dirbti pirmuoju sekretoriumi. „Mano misija visuomet buvo pasirūpinti, kad šeima būtų laiminga, kad vyras ir vaikai bet kurioje pasaulio vietoje jaustųsi tarsi namuose“, – sako Letizia.
Šiandien jųdviejų vaikai jau suaugę: sūnui Bernardui – 23-eji, duktė Isabella keleriais metais jaunesnė.
Sūnus liko Romoje, o jaunėlė išvyko gyventi į Paryžių. „Iš šalies gal atrodo keistai, kad šeima taip išsibarsčiusi, tačiau mes pripratę. Atstumai netrukdo pasimatyti“, – šypteli Letizia.
Sostinės Žvėryno rajone pagal tipiškos itališkos architekto Andreos Palladio vilos modelį pastatytoje ambasadoje jie gyvena jau daugiau nei metus. Čia pat, tame pat pastate, yra ir jų rezidencija. A.Palladio mėgo kurti vilas prie upių, jose neretai vasarodavo turtingi Italijos ponai. Galbūt todėl ir šis pastatas savo vietą atrado ramioje Neries pakrantėje.
Ar ambasadoriui patinka gyventi itališko tipo pastate? „Kai kraustėmės, apie tai negalvojome.
Mums nebuvo svarbu, tik norėjome, kad apskritai sąlygos būtų geros: turėtume miegamąjį, virtuvę, svetainę priėmimams – tikrai ko nors prašmatnaus nesitikėjome. Tačiau atvykę čia likome sužavėti – tai labai didelis ir gražus pastatas. Juo rūpintis – atskiras darbas, šiandien ambasadoje dirba 10 žmonių“, – sako S.Taliani de Marchio.
Vos atvėrus rezidencijos duris nustebina aukštos lubos, kai kur – arkomis dekoruotos sienos. Ir nors kurį laiką namas buvo apleistas, neturėjo stogo, dalis koridorių iki šiol mena istoriją – grindys čia sąmoningai nekeistos, plytelės išlikusios iki šių laikų.
Keturių aukštų pastate kambariai erdvūs, šviesūs, pripildyti saulės spindulių. Ar interjerą galima vadinti tipišku itališku? Vargu. Dėl daugybės skirtingų stilių, spalvų ar faktūrų jam apibūdinti labiau tiktų žodis „eklektiškas“. „Kraustydamiesi į Vilnių atsivežėme vos kelis daiktus, namas jau buvo iš dalies apstatytas“, – vedžiodamas po rezidencijos patalpas sako ambasadorius.
Kai kuriuos baldus jis atsivežė iš namų Italijoje, taip pat buvusių ambasadų Kinijoje, Malaizijoje. Gyvendami Azijos šalyse šeimininkai sako spėję pamėgti Rytų kultūrą, todėl ant kai kurių sienų galima pamatyti tipiškų tų kultūrų paveikslų, meno dirbinių.
„Daiktai, prie kurių esu labiausiai prisirišusi, liko Romoje. Taip pat norėjau pasiimti man itin brangų paveikslą, – rodydama į moters paveikslą su kūdikiu ant rankų sako Letizia. – Tai vyro močiutės palikimas. Ji padovanojo jį man kaip draugystės ženklą.“
Letiziai paveikslas brangus ir dėl to, kad jai pačiai teko prie jo prisiliesti. Ji – profesionali restauratorė, todėl panaikinusi laiko pėdsakus prikėlė jį naujam gyvenimui.
Kad ir kur keliautų, ambasadoriaus žmona visuomet į lagaminą įsideda akvarelę. Vilniuje vienas rezidencijos mansardos kampelis nukabinėtas gėlių paveikslais. „Piešti pradėjau tuomet, kai gyvenome Malaizijoje, mokiausi restauruoti senus paveikslus, Romoje kurį laiką dirbau pagal specialybę. Tačiau restauratorius nuolat turi miklinti ranką. Kai išvykome į Aziją, man reikėjo kuo nors užsiimti. Kadangi ten nebuvo galimybės restauruoti aliejiniais dažais tapytų paveikslų, pamažėle pamėgau akvarėlę ir nebegaliu sustoti“, – sako ji.
Piešimas Letiziai – tarsi meditacija, kuria ji užsiima kone kasdien, nesvarbu, koks paros metas: teptuką į rankas ji gali paimti ir anksti ryte, ir vėlai vakare. Nufotografavusi patikusį augalą pamažu nukopijuoja jį ant popieriaus.
Bėgant metams gėlėmis margintų jos piešinių vis daugėja. Kai kurie jų papuošia sienas, tačiau dauguma tiesiog atsiduria stalčiuose. „Man tiesiog gaila juos kam nors padovanoti!“ – juokiasi Letizia. Vis dėlto kelis yra įteikusi brangiausiems žmonėms.
O ambasadorius negali skirtis su knygomis, ypač nuotykių. Galbūt todėl knygų lentynose galima pamatyti ne vieną mėgstamiausio rašytojo Walterio Bonatti romaną. „Mane visuomet domino kelionės aplink pasaulį, įvairūs žygiai. Jaunystėje buvau pilotas, dalyvaudavau automobilių lenktynėse kalnuose“, – pasakoja S.Taliani de Marchio.
Pagavęs nustebusį žmonos žvilgsnį jis šypteli: „Taip, automobiliu ne kartą esu įveikęs keliolikos kilometrų atstumą važiuodamas į kalnus. Tai gana pavojinga, tačiau kadaise dalyvavau ir įvairiuose čempionatuose.“
Apskritai automobiliai – dar viena ambasadoriaus aistra, apie kurią jis gali nesustodamas kalbėti valandų valandas. „Tiesiog dievinu automobilius! Tiek sportinius, tiek prabangius, limuzinų klasės, visai nesvarbu. Nors mano mėgstamiausias – „Maserati“ hibridas“, – pasakoja ambasadorius.
Kadaise jis taip pat buvo ir profesionalus vidutinių distancijų bėgikas. Dalyvaudavo 800 metrų bėgimo varžybose, atstovaudavo Romos universiteto komandai. „Žinomas atletas Carlo Grippo buvo mano geras bičiulis, kartu treniruodavomės. Buvau už jį greitesnis, tačiau aš sportą mečiau, o jis toliau sportavo. Galiausiai net prasimušė iki olimpinių žaidynių“, – prisiminimais dalijasi S.Taliani de Marchio.
Šiandien bėgimo batelius jis su malonumu iškeičia į sodo įrankius. Namuose Toskanoje šeima turi didelį sodą, kuriame gausu įvairių daržovių, gėlių. „Žmona eina į paplūdimį, o aš kasu duobes, sodinu – man labai patinka žemės darbai“, – šypteli S.Taliani de Marchio. Sunku įsivaizduoti ambasadorių su kastuvu, tačiau jis savo mėgstamos veiklos nepamiršta ir Lietuvoje. Rezidencijos Vilniuje kieme yra nedidelis darželis, kuriame visai neseniai diplomatas pats sodino svogūninius augalus.
„Labai mėgstame gamtą, žavimės Vilniumi, kad jis toks žalias“, – sako ambasadoriaus žmona. Pasak jos, Lietuva – tarsi rojaus kampelis. Čia ramu, daug parkų, žmonės mandagūs, visuomet šypsosi, be galo elegantiškos moterys. „Turiu pripažinti, kad prieš atvykdama į Lietuvą mažai ką žinojau apie šią šalį. Tačiau čia kartą jau lankęsi draugai tikino, kad man labai patiks. Tai tikra tiesa“, – susižavėjimo šalimi ir jos žmonėmis neslepia Letizia.
Vilniuje ambasadorius su žmona jau turi savo mėgstamas vietas. „Dieviname pasivaikščiojimus paupiu, lankomės meno galerijose, teatre.
Labai vertiname režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybą. Lankėmės jo spektakliuose Vičencos „Olimpico“ teatre, žiūrėjome Bertolto Brechto „Galilėjaus gyvenimą“ ir Dante's Alighieri „Dieviškąją komediją“. Tai be galo talentingas žmogus“, – komplimentų lietuvių menininkui negaili italai.
Dar vienas poros itin gerbiamas lietuvis – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. „Jo darbai tiesiog nuostabūs. Visiems draugams siunčiame atvirlaiškius su jo piešiniais, namuose turime daug literatūros apie jį. Mes tiesiog išprotėję dėl jo!“ – entuziastingai pasakoja ambasadorius ir pabrėžia, kad žinomas menininkas turėtų būti labiau vertinamas.
Kasdien diplomatų pora stengiasi vis labiau pažinti lietuvių kultūrą. Tiek Stefano, tiek Letizia po truputį mokosi lietuvių kalbos, nors neslepia – nėra lengva. „Dažniausiai pasiimame kokį nors žurnalą ir bandome skaityti. Jei kas nors mus sudomina, verčiu su žodynu. Mums sunkiausia teisingai ištarti“, – prisipažįsta Letizia.
Per metus, kai gyvena Lietuvoje, pora spėjo pamėgti ir vietos maistą. Prie didelio daržovių asortimento, jūrų gėrybių ir makaronų pripratę italai lietuvišką virtuvę vadina tiesiog fantastiška.
Vieni mėgstamiausių jų patiekalų – virtiniai, kugelis, taip pat naminis Biržų alus. „Turime draugų, kurie patys jį gamina. Tiesa, šis gėrimas stiprus, bet labai skanus“, – juokiasi diplomatas.
Nenuostabu, kad kiekvienoje šalyje tenka prisitaikyti prie vietos tradicijų, papročių. „Jūs keliatės anksčiau, pietaujate trumpiau, o einate miegoti tuomet, kai Italijoje mes tik vakarieniaujame. Iš pradžių buvo keista, tačiau jau pripratome – bandome atrasti viduriuką tarp lietuviškų ir itališkų tradicijų“, – linksmai sako S.Taliani de Marchio.
Ambasadoje netrūksta ir švenčių. Čia kasmet birželio 2-ąją minima Italijos nepriklausomybės diena, taip pat švenčiamos Kalėdos.
Tiesa, žiema pietiečių Lietuvoje per daug nedžiugina, todėl jie su nekantrumu laukia, kada atšils orai, viskas sužaliuos. Tuomet ambasadorius su žmona ketina daugiau laiko skirti kelionėms po Lietuvą. Kol kas jie spėjo susipažinti su didžiausiais šalies miestais, ypač susižavėjo Kuršių nerija, Druskininkais, Trakais ir Pažaisliu, kuris jiems labai primena Italiją.
