Prieš metus Elžbieta ketino studijuoti architektūrą – iš pykčio. Mat vadybos magistrę nuolat skaudino į ją nukreiptos kritikos strėlės, esą ji negalinti kurti interjerų, nes nemoka braižyti ir todėl neturėtų projektuoti erdvių.
„Viską aš moku“, – šypsojosi konkurso „Metų interjeras / Auksinė paletė ‘13“ nominacijų „Tautos interjeras“ ir „Geriausias vonios sprendimas“ nugalėtoja. Šiandien ji savimi pasitiki ir į piktas replikas nebekreipia dėmesio, o architektūros studijas atidėjo neribotam laikui – joms tiesiog neturi laiko.
Visi Elžbietos sukurti interjerai romantiški: daug nėrinių, dekoratyvinių pagalvėlių, servetėlių, žvakidžių ir žydinčių gėlių. „Panašu į Provansą“, – taip ji apibūdino savo stilių.
„Gal kai kam ir atrodo, kad aš tik užuolaidas ir pagalves siuvu, bet taip nėra. Ir brėžinius darome, ir su inžinieriais bei namą projektavusiais architektais bendraujame, ir su statybininkais nuolat palaikome ryšį. Žodžiu, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro dirbame“, – sakė Elžbieta, su savo pagalbininke vienu metu triūsianti kone dešimtyje būstų.
Moteriai visada svarbiausia, kad jos sukurtuose namuose gerai jaustųsi ten gyvenantys žmonės.
Todėl Elžbieta ypač apsidžiaugė, kai sužinojo, kad už sostinės Tarandės rajone įrengto kotedžo interjerą pelnė du apdovanojimus, o pirmieji ją pasveikino šių namų šeimininkai.
Paprastai ji stengiasi taupyti savo klientų pinigus. Jei gali rasti audinio užuolaidoms už porą šimtų litų, tikrai nepirks už tūkstantį. Jau per pirmą susitikimą Elžbieta labai tiksliai išsiaiškina, kokią sumą užsakovai skirs interjerui ir kaip greitai nori jį įrengti.
Kas sena, tas žavu. Tai Provanso šūkis, todėl norintiems panašaus stiliaus namų Elžbieta pataria pirmiausia pasirausti mamos ar močiutės sandėliukuose, jei tokių nėra, aksesuarų pataria ieškoti sendaikčių parduotuvėse ar tiesiog prekybos centruose. Nuostabių dalykų yra interjero smulkmenų parduotuvėse, tik ten viskas kainuoja keliskart brangiau.
Kartais ji važiuoja pas žmones vos vienos konsultacijos. Norintiems pataria, kaip atnaujinti namus, ką juose pakeisti, kokius baldus įmanoma prikelti naujam gyvenimui. Už tokius vizitus moteris dažnai net neima atlygio. Kaip? Juk ji aukoja savo laiką ir degalai kainuoja?
„Nenoriu, kad viskas mano darbe būtų skaičiuojama kvadratiniais metrais ir jų įkainiais, – šypsojosi dekoratorė. – Ir dar žinau, kad geri darbai nelieka nepastebėti.“
Būna, kad pasikvietę žmonės prašo, pavyzdžiui, už kokius tris tūkstančius litų atgaivinti namus. Daugumai interjerų kūrėjų toks prašymas nuskambėtų kaip įžeidimas. O Elžbieta imasi darbo. Žmonės jaukesniuose namuose tampa laimingesni, neabejoja ji.
Ką įmanoma už tiek padaryti? Perdažyti sienas ar išklijuoti jas tapetais, pakeisti minkštųjų baldų audinius, pakabinti naujas užuolaidas, įrėminti nuotraukas, nusipirkti bent vieną toršerą, įsigyti žvakidžių ir gyvų gėlių.
Jei Elžbietos klientai – pasiturintys žmonės, tuomet baldai ir interjero detalės į jų namus keliauja tiesiai iš tarptautinių parodų ar užsakomi iš naujausių katalogų.
Su viena klientų šeima jau suplanavo vasaros kelionę į Pietų Prancūziją, kur tikisi įsigyti daug gražių dalykų.
Vis dėlto dauguma Elžbietos sukurtų interjerų – kuklesnių ar prabangesnių –- panašūs. Jie lengvi ir šviesūs. Ar kūrėja nebijo kartotis?
„Man patinka, kad žmonės jau atpažįsta mano braižą, neketinu jo keisti“, – sakė moteris.
Dauguma jos užsakovų – itin veiklūs žmonės, jų gyvenimai – margi įvykių, gal todėl visi jie pageidauja ramių ir šiltų namų.
