Šis konkursas Ukrainoje organizuojamas penktą kartą, R.Liola kolegų darbus vertino keturiuose. „Architektai ten, kaip ir politikai, yra pasidaliję į dvi stovyklas – vieni mąsto ir dirba vakarietiškai, kiti labiau žavisi Rytais“, – palygino Rolandas.
Šiemet geriausiam 2013 metų Ukrainos interjero konkursui buvo pristatyta beveik 900 darbų, iš kurių kiekvienas vertinimo komisijos narys privalėjo atrinkti po dešimt interjerų šešioms nominacijoms – geriausio namo ir buto, įrengtų klasikiniu stiliumi, taip pat geriausio administracinio bei maitinimo įstaigos interjero.
Penkiolikos žmonių vertinimo komisiją sudarė Rusijos ir Italijos architektūros žvaigždės, taip pat pernai konkurse laimėjusių interjerų autoriai.
– Kaipgi į šią kompaniją pateko lietuviai? – paklausėme R.Liolos.
Mano atstovaujamos architektų kompanijos „Arches“ du darbai – individualūs namai tarptautiniame architektūros konkurse „Archip“, kurį organizuoja Rusijos leidykla „Salon Press“, dvejus metus buvo paskelbti geriausiais užsienio architektų darbais, o 2012 metais mūsų namas „Pušies šakos“ šiame konkurse laimėjo pagrindinį prizą.
– Ir nuo tada tapote gerbiami bei geidžiami?
– Ukrainoje su „Arches“ esame pastatę ir įrengę tris namus, pasiūlymų ten padirbėti sulaukiame ir dabar, tačiau nebeužtenka laiko, o ir – būsiu atviras – neapsimoka.
O štai dirbti vertinimo komisijoje – kas kita.
Man įdomu ne tik stebėti, kaip sparčiai tobulėja kolegos Ukrainoje, bet ir dalytis patirtimi. Kiekvienais metais komisijos nariai privalo parengti poros valandų meistriškumo paskaitą.
Tam ruošiamės itin atsakingai. Šiemet su Edgaru pasakojome apie architektūra ir sinergetiką.
Ukrainiečiai nustebo išgirdę, kad gavę užsakymą mes nesvarstome, kaip išdėlioti erdves, kokias parinkti spalvas, apšvietimą ar juolab baldus. Mes nepradedame kurti nė vieno projekto, kol nepagauname minties, neturime idėjos. Visada ieškome, už ko užsikabinti.
Todėl kruopščiai studijuojame aplinką, domimės šeimininkų gyvenimo būdu, šeimos tradicijomis. Žodžiu, interjero scenarijui ieškome pagrindinio vaidmens atlikėjo.
Juo gali tapti bet kas. Pavyzdžiui, viename interjere tai buvo automobilių žibintai. Jie padiktavo būsto spalvas – raudoną ir baltą. Mat pro to buto langus matyti greitkelis su skriejančiais automobiliais, kurie vakarais virsta tik raudonų ir baltų žibintų alėja.
Kitame projekte scenarijų sufleravo pušys – stengiamės sklype išsaugoti medžius, tad namas tarsi žaltys apsirangė aplink juos.
Kai visa tai pasakojome ukrainiečiams, jie sėdėjo išpūtę akis, buvo akivaizdu, kad jiems tai nauja.
– Susidaro nuomonė, kad jūsų kolegos Ukrainoje mažiau domisi naujovėmis. O gal jiems to tiesiog nereikia? Minėjote, kad dauguma jų užsakovų savo namuose nori demonstruoti turtus ir galybę? O tam jūsų idėjos turbūt nereikalingos?
– Kai iš kelių šimtų interjerų reikėjo atrinkti po dešimt darbų, pretenduosiančių į klasikiniu stiliumi įrengtų namų ir butų nominacijas, aš tiek tinkamų neradau.
Čia ir atsakymas – ne nuo investuotų milijonų priklauso interjero kokybė.
Manau, šiuo metu Ukrainoje perspektyviai dirba penkiolika architektų biurų, nors gyventojų ten – 60 milijonų. O tarp šiemet konkursui pateiktų darbų dėmesio vertų buvo vos 10 procentų.
Tiesa, keturi penki ukrainiečių architektų darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio interjero žurnalo viršelį, tačiau visi jie – modernaus stiliaus.
Architektai, kurie mąsto, domisi, daug dirba, sukuria gerą interjerą ir sparčiai vejasi Europos architektūros lygį.
O tie, kuriems nesiseka, paprastai dėl to kaltina užsakovus, skundžiasi, kad neranda su jais bendros kalbos, kad jie ne tokie išprusę kaip Pribaltikoje.
Tačiau kai ankstesniuose konkursuose būdavo skiriamas apdovanojimas už geriausią nerealizuotą projektą, ir tuomet nerasdavau nieko įdomaus. Todėl esu tikras, kad ne užsakovai čia kalti, o dumblas architektų smegenyse.
– Oligarchams sukurti interjerai jus pralinksmino, nes Lietuvoje neturime šio žanro kūrėjų. Ukrainiečiai architektai dar neišmoko įtikinti užsakovą vietoj Rubliovkos rinktis kitą stilių?
– Daugelis jų visiškai nemoka bendrauti su užsakovais. O bendrauti - būtina, ir daug. Užsakovams reikia pateikti įvairios informacijos, pavyzdžių. Jiems reikia padėti suprasti, ko patys nori ir iš ko jie gali rinktis. Tokie pokalbiai nėra lengvi, bet tai yra svarbi architekto darbo dalis.
Ukrainiečiai truputį pataikauja turtuoliams, jiems svarbiausia išlupti užsakymą. Todėl ten Rubliovka dar ilgai bus populiari.
Šiandien Ukraina man šiek tiek panaši į Rusiją ar Ameriką. Juk kokie interjerai populiariausi Amerikoje? Ten arba fermerių rančos, arba Santa Barbaros stiliaus rūmai. Bet šalia jų iššauna ir vienas kitas įdomus darbas, tikras architektūros šedevras.
Tas pat Rusijoje ir dabar jau Ukrainoje: milijonierių namai ten skaičiuojami tūkstančiais kvadratinių metrų, jie apjuosti aukščiausiomis tvoromis, kiemuose įrengti erdvūs svečių namai, keli baseinai, parkai, sraigtasparnių aikštelės.
Tačiau ir ten architektai sukuria įdomių dalykų. Vieni jų kuria puikius interjerus ir sparčiai vejasi savo kolegas Europoje, kiti mieliau klijuoja lipdinius ir aukso dulkėmis puošia tualetus.
Be to, Ukrainoje viskas vyksta labai ilgai, žmonės dar neįkainojo laiką. Ten kitas laiko mastelis, net jų mėgstamiausias pažadas skamba taip: „Artimiausiu metu.“
Lietuvoje namą galima pastatyti per porą metų, Ukrainoje jis statomas penkerius–šešerius metus, du kartus perdarant bei keturis kartus pakeičiant statybininkų brigadas.
Tačiau statybinių medžiagų, santechnikos, baldų pasirinkimas ten gerokai didesnis. Rinka didžiulė, tad visi garsiausi gamintojai tiesiog veržiasi į ją. Kainos? Jos priklauso nuo kiekvieno salono padorumo.
Andrejaus Avdejenko nuotraukose - klasikiniu stiliumi įrengtas būstas Kijeve laimėjęs pirmąją vietą savo nominacijoje geriausio 2013 metų interjero rinkimų konkurse. O tai, kas pralinksmino R.Liolą žiūrėkite nuotraukų galerijoje.
