Po 1966 m. įvykusio žemės drebėjimo, kuris sulygino didžiąją dalį infrastruktūros, Taškentas tapo urbanizmo laboratorija. Architektai masiškai atvyko atstatyti kelių, daugiabučių, viešbučių, teatrų, prekybos centrų, metro stočių ir daugybės visuomeninių statinių, kurie siūlė skirtingus progresyvaus gyvenimo būdus.
Šiandien statomi nauji svarbūs objektai, suprojektuoti tokių architektų žvaigždžių kaip Zaha Hadid ir Tadao Ando komandų, taip pat kuriamas olimpinis miestas, kurį sudaro penki moderniausi sporto objektai, skirti 2025 m. Azijos jaunimo olimpinėms žaidynėms. Be sostinės, Bucharos, Samarkando ir Chivos miestuose yra daugybė senovinių „toki“ (kupolinių turgaviečių), „madrasų“ (mokyklų) ir „karavanserajų“ (užeigų), pastatytų Šilko keliu keliavusiems prekybininkams.
Dabar vykdoma kampanija, kuria siekiama šią šalį atverti pasauliui, skiriama daug lėšų turtingam architektūros palikimui išryškinti. Svarbiausias prioritetas – istorinių objektų išsaugojimas.
„Išsaugodami ir atkurdami unikalias architektūros vertybes, mes prisistatome Uzbekistaną kaip pasaulinės kultūros vietą“, – CNN sakė Uzbekistano meno ir kultūros plėtros fondo (ACDF) pirmininkė Gayane Umerova. Ji pridūrė, kad investicijos atsipirks padidėjus pajamoms iš turizmo, sukūrus darbo vietų, atgaivinus miestus ir kultūrinį prekės ženklą, taip pat išsaugojus ir naujai įsivaizdavus mūsų paveldą šioje naujoje eroje.
Mylėti ir nekęsti brutalizmo
Kolektyvinės tapatybės permąstymas yra tam tikras rūpestis tautai, kuri tik 1991 m. atgavo nepriklausomybę nuo sovietų. Uzbekistane, kuriame 60 proc. gyventojų yra jaunesni nei 30 metų, ne visi žavisi sovietinės praeities pėdsakais. Jauni uzbekai dažnai renkasi gyventi vakarietiško stiliaus butuose ir didžiuojasi spindinčiais tarptautinio verslo rajono bokštais, tarp jų ir didžiuliu prekybos centru „Tashkent City Mall“. Stiklo ir plieno modernumas kartais prieštarauja gamtosaugininkų planams. Ypač paveldo gynėjai sujudo 2017 m., kai buvo nugriautas kultinis kino teatro „Dom Kino“ pastatas, o vietoje jo įrengtas verslo parkas.
Per pastaruosius trejus metus ACDF surengė 10 parodų 10 šalių, įskaitant parodas Paryžiaus Luvro muziejuje ir Milano trienalėje. Taip pat surengė konferencijas (vienai iš jų vadovavo garsus olandų architektūros teoretikas Remas Koolhaasas, kitoje dalyvavo UNESCO, Guggenheimo, Venecijos paveldo ir Britų tarybos ekspertai), sukūrė programėlę „Taškento modernizmas“ ir užsakė kruopščiai išleistą 900 puslapių knygą „Taškento modernizmas XX/XXI a.“.
Pasak Milane gyvenančios architektės, tyrėjos ir vienos iš „Taškento modernizmo“ sudarytojų Jekaterinos Golovatiuk (Ekaterina Golovatiuk), istoriškai pasirodė veiksminga, kad už Uzbekistano ribų esantys įtakingi asmenys imtųsi palaikyti nemėgstamas vietos vertybes.
Šaliai vystytis padeda ir socialinės žiniasklaidos influenceriai, kurie supažindina savo sekėjus su mažai žinomais Uzbekistano stebuklais.
„Tai suteikia šiai architektūrai matomumo ir paverčia ją tam tikru kultūros ir meno produktu – kažkuo, ko nepastebi mieste kasdien“, – sakė J. Golovatiuk.
Tvarios architektūros laboratorija
Dabartinio statybų bumo metu Uzbekistanas vėl tampa pažangių statybų idėjų traukos centru. Tačiau šį kartą svarbiausias klausimas yra tvarumas.
Waelis Al Awaras, libaniečių architektas, vienas iš Uzbekistano inauguracinės Bucharos bienalės kuratorių, sako, kad senovės šalies miestuose gausu ekologiškų sprendimų. Pastatai yra atsakingi už beveik 40 proc. pasaulio anglies dioksido išmetimo, o Al Awaras kaip kaltininką nurodo „architektūros standartizavimą ir globalizaciją“, pridurdamas, kad šiuolaikiniai betoniniai pastatai taip pat lėmė pasaulio panoramų suvienodėjimą.
„Uzbekistano statiniai, priešingai, yra kontekstualūs, – sakė jis, – juos kuria vietos bendruomenės, kurios pažįsta orus ir klimatą ir į tai reaguoja statydamos. Mes tai praradome.“
Pasak Taškente įsikūrusio kolektyvo „Tatalab“ įkūrėjos Takhminos Turdialjevos, kalbant apie istorinius viešuosius pastatus ir gyvenamuosius namus, esančius Uzbekistano Šilko kelio miestuose, dauguma šių pastatų yra natūraliai energetiškai efektyvūs.
„Vasarą čia labai malonu, o žiemą pastatai išlieka šilti dėl parinktų statybinių medžiagų ir gerai suprojektuotos oro cirkuliacijos. Jei išmoksime šių pasyvaus projektavimo metodų, mums nereikės jokių naujų technologijų, kad pastatai taptų tvaresni“, – sakė ji.
Šiuolaikinė Uzbekistano architektūra turėtų būti grindžiama tradicinėmis statybinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, plytomis ir moliu. T. Turdialjeva įstikinusi, kad šiomis ekologiškomis medžiagomis nepamirštant tradicijų galima sukurti kokybišką dizainą.
„Manau, kad tai gali tapti šiuolaikine uzbekų architektūros kalba“, – pridūrė ji.
Ši nauja modernybės vizija formuojasi Naujajame Taškente – 20 tūkst. ha plote Uzbekistano sostinėje, kuri pretenduoja tapti tvaraus dizaino idėjų centru. Pavyzdžiui, „Zaha Hadid Architects“ laimėjusiame „Alisher Navoi“ tarptautinio mokslinių tyrimų centro projekte naudojamos vietinės gamybos plytos, kad būtų sukurtos firminės avangardinės vingiuotos struktūros.
T. Turdialjeva, kuri taip pat vadovauja Uzbekistano jaunųjų architektų asociacijai, priduria, kad pasaulinis dėmesys Uzbekistano dizainui gali padėti paskatinti naują šalies architektų kartą dirbti kūrybiškiau. „Galbūt tai bus atspirties taškas, kai daugiau dėmesio bus skiriama vietos architektams, kad jie galėtų geriau atskleisti savo potencialą“, – sakė ji.
Parengta pagal CNN.
