Lapkričio 6-ąją surengtame pokalbių ir muzikos vakare „Iš Basanavičiaus senojo – į Vienuolio naująjį“ ne tik skambėjo operos solistų balsai, bet ir buvo parodytas teatro 50-mečio proga sukurtas dokumentinis filmas, pristatyta nauja knyga, Raudonojoje fojė, atidaryta fotografijų paroda. Ir, žinoma, vaišintasi gimtadienio tortu.
Lietuvos meno Meka tapęs pastatas šalyje buvo pirmasis, sukurtas specialiai operai, ir statomas beveik dešimtmetį – nuo 1965-ųjų iki 1974-ųjų, o duris lankytojams atvėrė tų pačių metų lapkričio 6-ąją.
Tuo laiku jaunos architektės Elenos Nijolės Bučiūtės (1930–2010) sukurtas projektas buvo persmelktas modernios dvasios, aukšta teatro erdvė darė lankytojams didžiulį įspūdį.
Pastato architektės duktė architektūros istorikė Lada Markejevaitė pasakojo vaikystėje kartais užmigdavusi ant šio teatro brėžinių.
„Pamenu, kaip keistai teatro fojė erdvė atrodė be apdailos, – pilkas betonas, begalinis aukštis ir nejaukus garsas. Specialiai suprojektuota raudonų plytų apdaila, žalvario detalės ir didžiuliai sietynai – tai mano tėčio dailininko Jurijaus Markejevo kūrybinis indėlis į šį pastatą“, – priminė L.Markejevaitė.
Baleto veteranui Vytautui Kudžmai yra tekę vaidinti abiejuose teatro rūmuose – senuosiuose J.Basanavičiaus gatvėje ir naujuosiuose A.Vienuolio gatvėje: „Viskas spindėjo naujumu ir buvo labai šviesu, bet iš karto pajutome, kad grindys scenoje labai kietos, todėl netrukus buvo pasirūpinta specialia baletui skirta grindų danga.“
Tiek vidumi, tiek išore išsiskiriantys rūmai tarp sostinės Gedimino prospekto ir Neries upės jau pusę amžiaus stovi tarsi menininkų švyturys, kviečiantis į operos ir baleto uostą.
