Kinų pastatuose, kurie stovi izoliuoti, tarsi įkritę į beribę aplinką, yra kažkas vienišo. Toks įspūdis susidaro ir miestuose, ir nuo užstatytų teritorijų nutolusioje aplinkoje. Visa tai lemia, kad akivaizdus poreikis sukurti palankų ryšį tarp architektūros ir supančios aplinkos yra išties labai sudėtingas.
Taigi, kaip Kinijos kontekste aplinką ir architektūrą traktuoti kaip lygiavertes? Kaip aplinką ir architektūrą kuo labiau priartinti vieną prie kitos, kaip padaryti ribą tarp jų kuo dviprasmiškesnę, kaip paversti gamtą švelniausiu mūsų, žmonių, buvimu? Tokios yra šio projekto temos.
Šis projektas – Zaishui Art Museum – tai naujos plėtros kompleksas Rizhao mieste Šandongo provincijoje, kuris taip pat tarnauja kaip parodų erdvė, lankytojų centras ir prekybos centras. Šį įspūdingą statinį sukūrė architektų studijos „junya ishigami + associates“ komanda.
Muziejaus pastato vieta yra prie dirbtinio ežero, netoli įvažiavimo į plėtojamą teritoriją, todėl į ją atvykstantys žmonės praeis pro šį pastatą. Pastato plotas yra maždaug 20 000 kv. m. Architektūra ir aplinka buvo ramiai pratęstos, o pastatas nuo galo iki galo nusidriekė apie 1 km, t. y. maždaug tiek pat, kiek ir ežeras.
Skaidrus horizontalus ežero paviršius įeina į pastato vidų, o grindys, įsivaizduojamos kaip nauja žemė, išsiplėtė, suteikdamos pojūtį, kad galima čiuožti ežero paviršiumi. Tai aplinka, kuria žmonės negali tikėtis vaikščioti. Vandenyje stovi eilės kolonų, ant kurių plūduriuoja į pelkę panašus stogas. Nauja riba tarp vandens ir žemės. Visi šie elementai kontempliuojami vienu metu. Reguliariais intervalais pasikartojančios kolonos apibrėžia naują vandens paviršių, o šio paviršiaus sukurtas vandens kraštas apibrėžia naują žemę. Struktūros viduje gimsta nauja išorė.
Taip architektūros viduje atsiranda nauja gamta, galinti švelniai įsitaisyti šalia mūsų.
Tarp kolonų įmontuotas stiklas. Kai kuriose sekcijose, esant palankiam orui, jį galima atidaryti, taip suteikiant statiniui erdvumo, kai švelnus vėjelis įeina į pastatą ir glosto odą. Apatinėse stiklo plokščių sekcijose, po vandeniu, yra tarpai, natūraliai nukreipiantys vandenį iš ežero į vidų.
Šioje naujoje natūralioje aplinkoje, sukurtoje architektūros objekto viduje, galima pajusti kraštovaizdį, kuriame vidinis vaizdas pereina į išorinį.
Pasivaikščiojus viduje, kai kur eksponatai išdėstyti dideliuose žemės plotuose, o kitur žemė susiaurėja ir ją supa didelė vandens erdvė. Kai kur lubos aukštos, todėl jose gausu šviesos ir aplinkinio peizažo, kai kur žemos lubos atsispindi vandenyje, o menka šviesa slysta, beveik šliaužia vandens paviršiumi, atsispindėdama lubose.
Iš angų, atidarytų esant palankiam orui, į pastatą ritmingai virpančiu vandens paviršiumi perduodamos bangos iš lauke esančio ežero. Žiemą ežeras lauke užšąla. Po ledu esantis vanduo teka į vidų pro stiklo apačioje esančius tarpus ir kaupiasi ten, laukdamas pavasario.
Ilgas architektūros statinys, savo masteliu prilygstantis didžiuliam kraštovaizdžiui, pasirodo tarsi vėjo gūsis, praskriejantis virš ežero. Vienur minkšta stogo kreivė kabo žemai, susiliedama su ežero paviršiumi ir už jo esančiais kalnų šlaitais, o kitur ji pasisuka į dangų, plačiai atsiveria ir sujungia pastato vidų su išoriniu kraštovaizdžiu.
Svarbiausia sprendžiant kraštovaizdžio problemą Kinijoje – žiūrėti į architektūrą kaip į „švelnų aplinkos milžiną“ ir ieškoti visiškai naujo santykio tarp gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio. Atsiranda darinys, kuriame atskirai stovinti architektūra patogiai įsilieja į gamtinę aplinką, o jos abi sąveikauja tarpusavyje.
Žmogus atranda gamtinę aplinką pastato viduje, o dėl jos savybių, tokių kaip nauja išorė, atsiradusios pastato viduje, užmezga draugišką ryšį su jį supančia gamta. Taip gimsta naujas gamtos ir žmogaus santykis. Šio projekto tikslas – užtikrinti, kad tai įvyktų.
