– Ką tik grįžote iš Singapūro, kur dalyvavote World Architecture Festival. Kuo šis renginys ypatingas?
– WAF yra didžiausias pasaulyje festivalis ir konkursas, suburiantis architektų ir dizainerių bendruomenę iš viso pasaulio. Būtent jame pristatomos ir aptariamos ryškiausios kūrybinės idėjos ir brėžiamos linijos, kur toliau judės architektūra.
Nors konkursas vyksta jau 16 kartą, tarp finalininkų šiame konkurse buvo atsidūręs vos vienas lietuvių projektas: „Trimonis architects“ suprojektuotas daugiafunkcis kompleksas „U40“ pripažintas geriausiu privačių namų interjero kategorijoje.
Mes kartu su „Akustika plius“ vadovu Viktoru Meku į festivalį buvome pakviesti pristatyti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) salės interjero, patekusio tarp finalininkų viešosios paskirties pastatų (public buildings) kategorijoje.
– Kokios pagrindinės architektūros tendencijos atsiskleidė šiame festivalyje ir jo metu vykstančiame konkurse?
Sakyčiau, kad viena pagrindinių tendencijų yra ta, kad tvarumas (sustainability) jau nebėra ta tema, kuri visus „veža“. Šiandien visi yra tvarūs, tad tuo nieko nebenustebinsi. Žinoma, kai kurie kūrėjai, pristatydami savo darbus, vis dar iš inercijos pagrindinį dėmesį kreipia į tvarumą, tačiau tai niekam neįdomu. Pasakoti, kad esi tvarus, yra tas pats, kaip sakyti, kad projekte yra vandentiekis.
Nauja, visus žavinti tema yra integralumas. Pvz., britai, gavę užduotį sukurti dizaino muziejų, įtraukė bendruomenės vaikus ir kartu su jais kūrė muziejaus vizualo ir jo turinio konceptą (nes kūryba prasideda nuo vaikų). Viso šiame projekte dalyvavo 20 000 žmonių! Taipėjaus architektai projektuodami metro linijos dizainą nusprendė, jog dekoruodami metro naudosis tik paslaugomis meistrų, gyvenančių prie šios metro linijos. Rankomis buvo siuvamos kėdės, drožiami mediniai porankiai, iš vytelių pinamos dekoro detalės taip beveidį traukinį paverčiant įsisavintu bendruomenės holu su identiteto ženklu. Projektai pamažu tampa nebe architekto ar dizainerio ego išraiška, o įtraukiančiais socialiniais eksperimentais.
– Kokie festivalyje pristatyti darbai jums patiems paliko didžiausią įspūdį?
Be jau minėtų Londono architektų „AOC Architecture“ ir Taipėjaus „J. C. Architecture and Design“, įspūdį paliko Honkongo architektų sugalvota laikino būsto idėja. Daugybė gyventojų šiame mieste gyvena nepavydėtinose sąlygose dėl socialinio būsto trūkumo, tačiau tuo pat metu daug pastatų yra laikinai apleisti, kol bus sutvarkyti leidimai juos griauti perstatant naujai funkcijai atlikti. HKU architektai sugalvojo back pack house konceptą. Tai – lengvai surenkamas ir pastatomas butas, kuris kuris gali būti laikinai sumontuotas bet kurioje patalpoje per 6 valandas taip laikinai apgyvendinant žmones apleistuose pastatuose.
– O kaip sekėsi LVSO projektui?
Šio interjero legenda paremta architektūros ir akustikos konfliktu, kas yra nauja ir intriguoja. Projektas iš kitų darbų išsiskyrė tuo, kad jis ne apie interjerą ar architektūrą. Darbas yra dviejų polių dvikova: estetika vs. akustika.
Ieškant šio konflikto sprendimo nenorėjome prieiti kompromiso. Nes kompromisas reikštų, kad kažkuri pusė turi nusileisti, o tiek architektai, tiek akustikai norėjo pasiekti maksimalų rezultatą. Tad turėjome rasti būdą, kaip kurti akustiką negriaunant estetikos ir atvirkščiai.
Tai išsprendėme sugalvoję estetiką kurti iš modulių. Sukūrėme 4 pagrindinius akustiškai tinkamai veikiančius elementus, iš kurių vėliau buvo konstruojama visa estetika ir akustika. Tai leido keisti sprendinius juos tobulinant priartėjimo būdu ir negriaunant vieniems kitų statomų smėlio pilių.
Festivalyje susirinkusią bendruomenę šis sprendimas labai sudomino – mūsų darbas buvo tarp labiausiai pastebimų ir atrinktas į vertingiausių festivalyje pateiktų darbų sąrašą.
