Ingridos Lipnickienės šeima savo pačių statytą namą mieste neseniai iškeitė į sodybą Panevėžio rajone, miško pašonėje. Tiesa, tam teko imtis sudėtingo renovacijos projekto. Savo rankomis Ingridos vyras ir uošvis seną kaimo sodybą pavertė jaukiu šeimos namu, kuriame visi sutiko jau antrąsias Kalėdas.
I. Lipnickienė neslepia, kad nors gyventi name jau galima, nebaigtų darbų dar daugybė, moteris tikisi, kad viską pavyks pabaigti dar šiemet, o labiausiai ji laukia virtuvės baldų. 180 kv. m pastatas tapo naujaisiais šeimos namais, o aplink driekiasi keli hektarai žemės kartu su mišku.
Griovė kone viską
Paklausta, ką name reikėjo keisti, I. Lipnickienė sako, kad teko ardyti ir griauti beveik viską. Šis namas buvo tarsi iš dviejų dalių. Viena namo pusė labai sena, ten buvo rąstinis namelis, o kita – kiek modernesnė, statyta vėliau. Pradėję darbus, savininkai nustebo pastebėję, kad senoji namo dalis buvo kur kas geresnės būklės. Statant namą dabar reikia atitikti moderniausius reikalavimus, taigi reikia rinktis atitinkamas medžiagas ir sprendimus. Dabar galėjome viską daryti kiek paprasčiau.
Darbų sąrašas, kurį teko padaryti, ilgas: išardytos senos pastato grindys; atkurtos medinės konstrukcijos; išardyta vidaus ir lauko apdaila; pakeistas stogas ir langai; vienoje namo pusėje įrengti langai per abu pastato aukštus; išardyta dalis antro aukšto pertvaros, taip sukuriant lofto įspūdį, o antrame aukšte paliktas tik vienas kambarys; namas papildomai apšiltintas; įrengtas kietojo kuro katilas ir grindinis šildymas.
Namo dizainas kurtas pagal tuo metu vyravusias tendencijas. Pavyzdžiui, išorės apdailai pasirinktos skalūno plytelės, kurios tuo metu buvo ypač populiarios privačiuose objektuose. Vidaus erdvėms parinkta mediena ir raudonos plytos, pasiteisino ir molio tinkas – universalus ir praktiškas sprendimas.
Siekiant šiek tiek pažeminti erdvę, įrengtos juodos įtempiamosios lubos. Savo rankomis šeima išliejo masyvius betoninius laiptus, kuriems turėklus pagamino Ingridos vyras.
Ką darytų kitaip renovuojant sodybą?
Visgi, jau dabar matyti, kokie sprendimai galėjo būti įgyvendinti kitaip.
„Labai norėjau vonios, kurioje būtų baltos plytelės ir vyrautų tik balta spalva. Dabar prašau vyro, kad jis kuo greičiau perklijuotų vonią, kad grindų spalva būtų universali – blizgių grindų sprendimas nepasiteisino, kadangi gyvenant kaime jos labiau purvinasi. Žinoma, yra ir tokių vietų, kur atrodo, kad gal kai kur erdvės išnaudotos neprotingai arba tampa nereikalingos, bet taip yra todėl, kad teko taikytis prie to, koks buvo senas namas. Statant naują, žinoma, erdves planuotume kitaip“, – sako I. Lipnickienė.
Renovuoti ar statyti naują namą?
Kadangi šeima turi patirties ir statant namą, ir renovuojant, paprastesnis pirmasis variantas: „Jeigu kažkam reikėtų patarti, patarčiau statyti. Tik namo statybai ir įrengimui savo lėšomis reikia skirti laiko. Mūsų atveju laiko nebuvo, nes pardavėme savo namą ir reikėjo greitesnio sprendimo. Kartu tai mums buvo ir šiek tiek į naudą. Statant namą dabar reikia atitikti moderniausius reikalavimus, taigi reikia rinktis atitinkamas medžiagas ir sprendimus.
Dabar galėjome viską daryti kiek paprasčiau“, – sako moteris. Visgi, šeima nė kiek nesigaili pradėjusi tokį sudėtingą projektą. I. Lipnickienė neslepia, kad gyvenimo kokybė persikėlus į naujus namus pasikeitė, o ji pati jaučiasi taip, lyg čia būtų gyvenusi visada.
Daug kas kritikavo
Kristina Horoman su šeima taip pat neseniai ėmėsi renovacijos projekto. Iki tol nė neplanavusi turėti savo būsto, šeima nustebino aplinkinius mintimi atnaujinti griūvančius 1850 m. statybos sodybos pastatus.
„Daug kas kritikavo, bandė perkalbėti argumentuodami, kad renovuoti neapsimoka, brangu, užtrunka. Anksčiau vertinome laisvę būti nepriklausomi, neįsipareigoję jokiam nekilnojamajam turtui ir vietovei, tačiau šis projektas mus paskatino įsipareigoti neįprastai, bet išties kilniai atkuriant tai, kas buvo apleista ir nereikalinga“, – sako K. Horoman.
Išskirtinė sodybos istorija
Leidžiantis į tokį eksperimentą, reikėjo iš arčiau susipažinti su pačios dvaro sodybos istorija. Kaip pasakoja K. Horoman, šaltiniai teigia, kad nuo 1805 m. žemės priklausė turtingai Šumskų giminei, čia veikė plytinė, vėliau Šumskai savo namuose įrengė pradinę mokyklą savo ir kaimo vaikams – visą antrą aukštą skyrė mokslui.
Trėmimo į Sibirą laikotarpiu šeima buvo priversta bėgti ir išvyko į Lenkiją.
Po didžiųjų perversmų dvaro sodyba atiteko valstybei ir pakeitė statusą – tapo mokykla. Ji funkcionavo iki 1990-ųjų, o po 30 metų istorinis pastatas buvo parduotas aukcione ne kaip kultūros paveldas. Iš žmogaus, laimėjusio aukcioną, K. Horoman ir įsigijo pastatą prieš beveik trejus metus. Šeima netgi surado tikrųjų pastato šeimininkų anūkus, iš kurių sužinojo dar daugiau apie dvaro sodybos istoriją.
Pirmas žingsnis – pastatų įvertinimas
Prieš leisdamasi į šią avantiūrą, šeima samdė statybų ir konstrukcijų inžinierius objekto būklei įvertinti, kad šie patvirtintų, jog statinius galima atnaujinti.
„Pradžioje darbų ėmėmės savo rankomis: išvalėme iš kiemo menkaverčius krūmus, nuo visų plytų nuvalėme toksiškus dažus, sutvarkėme vandalizmo padarinius. Jų buvo nemažai, nes pastatai apleisti apie 30 metų, todėl čia langai buvo išdaužyti, krosnys suniokotos, viskas išvogta ir kitaip sumenkinta“, – prisimena K. Horoman.
Patirties su renovacija šeima neturėjo, todėl visko teko mokytis jau renovuojant ir tik dalyje darbų prireikė profesionalų įsikišimo, pavyzdžiui, ten, kur reikia išmanyti apie apkrovas, konstrukcijas, stogo klojimą.
Kilo daugybė iššūkių
Pradėjus darbus, pirmiausia nuspręsta į sodybą atvesti elektrą. Taip pat reikėjo imtis svirno, kuris galėjo sugriūti, jeigu nebūtų buvęs atnaujintas. Todėl buvo sutvarkyti, uždengtas stogas, atnaujintos sienos. K. Horomon pasakoja, kad didžiulių iššūkių kildavo ieškant autentikai prijaučiančių specialistų, kurie, baigę darbus, nepaliktų broko ar klaidų.
Nestandartiniai statiniai
„Kiekviename žingsnyje tenka susidurti su asimetrija, todėl renovacija vyksta lėtai ir kūrybiškai“, – neslepia K. Horoman. Kaip vieną iššūkių šeima nurodo ir biurokratinius labirintus, siekiant įteisinti statinius norimu statusu. Šis procesas pareikalavo ne tik daug kantrybės, bet ir išlaidų. Anksčiau vertinome laisvę būti nepriklausomi, neįsipareigojus jokiam nekilnojamajam turtui ir vietovei, tačiau šis projektas šeimą paskatino įsipareigoti neįprastai, bet išties kilniai atkuriant tai, kas buvo apleista ir nereikalinga.
Išsaugojo dvaro sodybos autentiką
Tik atkakliu darbu pavyko pasiekti, kad senasis dvaro sodybos svirnas šiandien yra gyvenamas ir atstoja jaukius laikinus namus, kol bus atlikta pagrindinio namo renovacija. Atkuriant istorinį pastatą, tenka daug atsakomybės atliepti jo istoriją ir nesugadinti naujais, per daug moderniais sprendimais. Rastas nereikalingas ąžuolo varstotas buvo renovuotas ir svirne tarnauja kaip virtuvė. Svirno senasis stogas buvo dengtas skardos lakštais su senais spaudiniais – išsaugoti lakštai panaudoti interjere.
Viduje esančios plytų sienos atvertos ir nulakuotos. Svirno viduje yra du dideli rūsiai su skliautinėmis lubomis, viename jų ketinama įrengti papildomą patalpą su galimybe patekti iš vidaus ir iš išorės.
Patirtimi dalijasi su kitais
Tik įsigijusi istorinę sodybą, šeima susikūrė paskyrą instagrame, kur dalijasi savo renovacijos nuotykiais. Šiandien šį šeimos kelią seka keli tūkstančiai internautų.
„Galiu drąsiai pasakyti, kad @the.horomans paskyra yra viena iš mūsų varomųjų jėgų sunkiais momentais. Neretai svyra rankos, krinta motyvacija, tačiau sekėjai, stebėdami mūsų kelionę, palaiko, paskatina, netgi atvyksta į talką“, – džiaugiasi K. Horoman.
Ne tik pasiekti rezultatai, bet ir palaikymas džiugina bei įkvepia, tad, sėkmingai atnaujinus svirną, ateityje šeimos laukia dar daugybė šios sodybos atnaujinimo darbų.
Paraiškas kompensacijoms gauti kiekvienais metais priima APVA per informacinę sistemą APVIS. O nuo šių metų įsigaliojo naujas reikalavimas su paraiška pateikti pastatų energinio sertifikavimo eksperto pažymą. Planuojantys renovuoti privačius namus, gali pasinaudoti ir valstybės kompensacija.
2024 m. kvietimui numatyta gerokai didesnė suma nei anksčiau – 22 mln. eurų. Paraiškas kompensacijoms gauti kiekvienais metais priima Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) per informacinę sistemą APVIS.
Nuo šių metų įsigaliojo naujas reikalavimas su paraiška pateikti pastatų energinio sertifikavimo eksperto pažymą (skaičiavimus). Kompensacija negali būti skirta, jeigu namas areštuotas, jame vykdoma komercinė veikla, nėra registruotas 100 proc. baigtumas, namo bendrasavininkiu yra juridinis asmuo.
Finansavimas taip pat neteikiamas, jeigu name keičiamas tik šilumos šaltinis (įrenginys) ir (ar) įrengiama saulės elektrinė ar įsigyjama saulės elektrinės dalis iš saulės parko. Tikslas – B klasė.
Įgyvendinus projektą jo vykdytojas turi įrodyti pasiektą ne mažesnę kaip B namo energinio naudingumo klasę ir sumažinti skaičiuojamosios šiluminės energijos suvartojimo sąnaudas (kWh/vienam kvadratiniam metrui pastato (jo dalies) naudingojo ploto per metus) ne mažiau kaip 40 procentų. Tinkamos medžiagos.
Atnaujinant (modernizuojant) gyvenamąjį namą gali būti naudojamos tik sertifikuotos CE ženklą turinčios statybinės medžiagos, turinčios statybinių medžiagų eksploatacinių savybių deklaracijas ir jose nustatytas charakteristikas, standartus patvirtinančius dokumentus. Terminai. Projektas turi būti įgyvendintas iki 2025–07-02. Galima renovuoti patiems.
Be rangovo leidžiama statyti mažesnius nei 300 kvadratinių metrų ploto gyvenamuosius namus, taip pat vykdyti jų paprastąjį remontą. APVA Pastatų modernizavimo departamento direktorė Gintarė Burbienė sako, kad nors atlikti renovaciją galima patiems, specialistai gali būti labai naudingi:
„Atliekant statybos darbus, privaloma laikytis normatyviniais statybos techniniais dokumentais nustatytų šių darbų atlikimo, patikrinimo, išbandymo reikalavimų, nepažeisti teisės aktais nustatytų statinio esminių reikalavimų ir trečiųjų asmenų pagrįstų interesų. Mūsų rekomendacija būtų kreiptis į kvalifikuotus specialistus ir statybos darbais užsiimančias įmones, kurios gali kokybiškai atlikti darbus ir suteikti garantijas“.
