Originali vieta yra imituotas bažnyčios pastatas „Europos miestelio“ teminiame parke. Pastatas stovi pietrytiniame miestelio kampe ir yra nukreiptas į pagrindinį bendruomenės įėjimą.
Arana tikisi, kad jis taps pirmuoju dvasiniu bendruomenės simboliu. Originalų pastatą galima laikyti vietine Vakarų projekcija, o jo statyba prasidėjo maždaug prieš penkiolika metų.
„Dislokacija tarp vaizdinyje atsispindinčios istorijos ir jo statybos istorijos, tapo spekuliatyviu „Bažnyčios“ atnaujinimo projekto klausimu. Todėl tai, ką „Bažnyčiai“ reikia sukonstruoti, yra ne erdvė, o laikas“, – sakė „O-office Architects“ architektai.
Anot jų, „Senosios bažnyčios“ projektas nėra įprastas senų pastatų „atnaujinimas“, bet senesnis esamų pastatų atgimimas.
„353 kv. m pastatao projektavimo pradžioje bandėme rasti laiko ir praeities istorijos užuominų šioje vietoje. Nukritusios plytelės ir pietų klimato palikti pėdsakai ant pastato palaipsniui atvėrė galimybę dizaino retrospektyvai ir pamažu padėjo pagrindą tam, ką vadiname „griovimo menu“.
Senosios bažnyčios rekonstrukcijos procesas iš tiesų yra griežtas ir sudėtingas išmontavimo ir „realizavimo“ procesas: apdailos medžiagos nuo pastato paviršiaus kruopščiai dirbtinai nulupamos, o gelžbetoninės (šiuolaikinė statybos technika) stogo plokštės taip pat smulkiai supjaustomos ir išmontuojamos, kad pastatas atrodytų esmingesnis ir natūralesnis, įsišaknijęs žemėje. Keletas banjano medžių, augančių aplink bažnyčią, taip pat išsaugomi kaip organiška bendros pirminės sklypo būklės dalis.
Aiškiai matomi fasado akmeniniai arkiniai langai ir ypatinga uolienų bei dirvožemio tekstūra su nuvalyta apdaila pasakoja apie pastato praeitį.
Nugriautos liekanos taip pat surinktos ir sukrautos į „reliktinį sodą“ šalia „senosios bažnyčios“, paverčiant jį šiuolaikine gamtos esybės vieta. Senosios statybinės medžiagos, tokios kaip skalda ir granito žvyras, taip pat įmaišytos į naujų vidaus ir lauko surenkamųjų grindų plokščių betoną kaip praeities ir dabarties agregatai.
„Siekdami sukurti dvasinį ryšį tarp erdvės ir gamtos, žemės ir dangaus minėtoje pastato demontavimo vietoje ir atkurti medžiagos kontekstą, mes implantavome daugybę „kryžiaus“ plieno ir medžio instaliacijų, pakabintų ant originalios betoninės stogo konstrukcijos, kad suformuotume didelio kampo subtropinės saulės šviesą ir šešėlį atviroje bažnyčios vietoje, o ši šviesa ir šešėlis atspindi Lingnanio regiono pokyčius ir judrumą“, – pasakojo projektą realizavę architektai.
Vakarietiška erdvė čia lokalizuojama ir taip įžengia į daugialypės laiko ir erdvės kultūros persipynimo sceną.
Žmonės eina į sodą už bažnyčios ribų, praeina pro sienas ir galiausiai patenka į atvirą pastato vidų (arba kito pasaulio išorę), žvelgia į dangų ir per kryžiaus atspindį jaučia pietų saulę ir net lietų.
Taigi taip senoji bažnyčia šiame mieste atgimė iš naujo.
