Visi namai išdėstyti hierarchiškai: paprasčiausias tūris – šeimininkų namas – stačiakampė prizmė; antrąjį – svečių namą – žymi du susikertantys stogai – daugiau ar mažiau kuriantys ramią atmosferą, bent jau išoriškai.
Trečiasis pastatų hierarchijoje yra sveikatingumo kompleksas – stiklinė taurė, į kurią „įsukti“ skirtingi tūriai. Konstrukcijų sudėtingumas, naudojamos medžiagos, vidaus apdaila – visa tai tik padidino įvairovę.
Pagrindinio namo formą padiktavo nedidelė buvusio pastato vieta ir noras turėti didelį namo plotą, todėl įrengtos konsolinės atramos, kurios leido pasiekti norimą efektą. O tiltai, jungiantys skirtingus tūrius, čia atsirado dėl noro panaikinti laiptus.
Į viską žiūrėjo kūrybiškai
Kuriant interjerą daug dėmesio buvo skiriama meno kolekcijos vietai, todėl dėmesys sutelktas tiek į kūrybinį procesą, tiek į norimą rezultatą.
50 ha dvaro teritorija su nuostabiais ežerais ir mišku yra saugomos teritorijos dalis. Todėl vietos, į kurią patenka ir laukiniai gyvūnai, unikalumas ir sudėtingas reljefas (kalvos ir du ežerai) lėmė pagrindinį projekto principą – „nepakenkti“.
Tris pagrindinius namus – šeimininkų, svečių ir sveikatingumo kompleksą – jungia tiltai. Tokį jungčių tarp pastatų sprendimą nulėmė didelis reljefo skirtumas ir noras išvengti laiptų, kuriais tektų nuolat kilti ir leistis.
Vietoje kuklaus namo – dvaras
Šeimininkų namas buvo suprojektuotas buvusio labai kuklaus namo vietoje. Pagal vietos teisės aktus pastato plotas turėjo būti toks pat, todėl, siekdami padidinti naujojo pastato plotą, architektai sugalvojo konsoles, suteikiančias visam statiniui skulptūrinės išraiškos, primenančios laivą. Būtent dėl šios priežasties niekas negalėjo sutrukdyti šių statybų.
Ypač, anot architekto, verta paminėti medinę apdailą ir ne tik interjere, bet ir konsolinių stiebų paviršiuje, kuriuos vietiniai meistrai pagamino juvelyriškai tiksliai ir atidžiai, tarsi tai būtų nedidelis baldas.
Didžiausias namas, kuris nuo ežero pusės atrodo kaip vientisas ištęstas tūris, padalytas į tris dalis: svečių, vaikų ir parodų galeriją-muziejų. Pastatas pakeltas ant polių: reljefo skirtumas čia itin didelis.
Iš skirtingų namo pusių „sparnuose“ įrengtos prieigos: tiltas nuo ežero ir dengta galerija iš kiemo susitinka, pereina į koridorių, vedantį į šeimininkų namą. Svečių zonoje yra šeši miegamieji ir valgomasis su židiniu. Vaikams skirtoje dalyje yra du miegamieji ir svetainė. Atskiras blokas skirtas didelei savininko porceliano kolekcijai.
Buvo numatyta, kad interjerą projektuos Latvijos architektai, tačiau projektavimo proceso metu užsakovas nusprendė interjerą patikėti Totano Kuzembajevo biurui.
Išorėje blokus išryškina skirtingi stogai: cinko-titano dengia ekspozicijos ir svečių dalis bei tilto, vedančio į šeimininko namą, fragmentą; vario – dengtą galeriją ir vaikų sparną. Architektai itin kruopščiai ir išradingai kūrė interjero sprendimus. Beveik visos apdailos technikos ir baldai buvo sukurti specialiai šiai sodybai, įskaitant vitrinas, kuriose buvo eksponuojami meno kūriniai iš savininko kolekcijos.
Sveikatingumo kompleksas – trečioji priekinės sodybos dalies dalis – suprojektuotas kaip stiklinė taurė, kurioje yra baseino, treniruoklių salės, saulės terasos, saunos ir įėjimo grupės tūriai. Pagal pirminį variantą kompleksas turėjo būti įrengtas netoli vandens, tačiau reliktiniam ežerui nustatyta vandens apsaugos zona, todėl pastatą teko atitraukti nuo kranto linijos. Dėl tos pačios priežasties tilto atramų žingsnis buvo pakeistas nuo 6 iki 50 m.
