Dabar sunku įsivaizduoti, kad Laisvės alėja kadaise vaikščiojo ne tik pėstieji, bet važiavo ir transportas. Didžiulės permainos, kai centrinė Kauno gatvė virto pėsčiųjų bulvaru, įvyko 1977–1982 metais.
Per šį laiką pagal architektų Alfredo Paulausko ir Vandos Paleckienės projektą gatvė ir buvo paversta pėsčiųjų zona.
Joje buvo paklotos penkių tipų betono plokštės, iš kurių sudarytos įvairaus rašto dangos zonos. Įrengtos 198 apšvietimo atramos.
Dabar jau tik vyresni kauniečiai atsimena, o jaunesni fotografijose gali pamatyti, kokie įspūdingi stikliniai šviestuvų gaubtai tada puošė alėją. Ir visai mažai kas žino, kas juos anuomet pagamino.
Apie tai papasakojo kaunietis Robertas Zapolskis. Mat gaubtus iš stiklo pūtė jo tėvas Adolfas Zapolskis, o tuomet jaunas stiklapūtys buvęs Robertas padėjo atlikti šiuos sudėtingus darbus.
Gražu, bet trūksta šilumos
Prieš 4 metus iš ilgai trukusios emigracijos į gimtąjį Kauną grįžęs sporto treneris R.Zapolskis vaikščiodamas Laisvė alėja dažnai pakelia akis į šviestuvus. Jo nuomone, dabartinis modernus apšvietimas dera prie naujojo alėjos apdaro.
„Vis dėlto tai – lyg technomuzika. Joje nėra šilumos“, – sakė kaunietis.
Vyras puikiai prisimena, kokie šviestuvai puošė gatvę, kai ji buvo iš esmės rekonstruota prieš 42 metus.
„Tada tėvas dirbo Aleksoto stiklo fabrike stiklapūčiu. Atsimenu, kad vieną dieną jis atsinešė eskizus ir brėžinius, kuriuose buvo pavaizduota, kokius gaubtus ant naujų šviestuvų įsivaizdavo architektas A.Paulauskas. Tėvas iš karto pasakė, kad pagaminti juos bus tikras iššūkis“, – pasakojo R.Zapolskis.
Gaubtų dydžiai – įspūdingi
Architektas norėjo, kad šviestuvus puoštų dideli, masyvūs, bet skaidrūs stikliniai gaubtai.
„Gaubtas turėjo būti 80 centimetrų aukščio ir metro skersmens, jo talpa – 11 litrų. Įsivaizduokite, tai 11 kilogramų gyvo karšto tekančio stiklo, iš kurio juos reikėjo išpūsti ir suformuoti“, – intrigavo kaunietis.
R.Zapolskio tėvas tada jau buvo patyręs stiklapūtys, todėl darbas ir buvo patikėtas jam. Tačiau meistrui reikėjo pagalbininkų. R.Zapolskiui tuomet buvo 17 metų, jis jau padėdavo tėvui dirbti, iš jo mokėsi šio amato. Tad kauniečiai su dar vienu pagalbininku ir kibo į darbus.
„Tėvas, pūsdamas stiklą ir iš jo formuodamas gaubtus, užšokęs ant specialios formos, iš kurios rūko garai, atrodydavo tarsi velnias.
Darbas buvo sunkus. Dirbant ant rankų susidarė tokios nuospaudos, kad tėvas negalėdavo atlenkti pirštų“, – prisiminė kaunietis.
Žadėjo ir nemenką atlygį
Kiek tiksliai gaubtų buvo gaminama, vyras nebeatsimena, bet ant didžiosios dalies apšvietimo stulpų buvo net po keturis šviestuvus su stikliniais gaubtais.
„Prie Laisvės alėjos fontano stovėjo dar masyvesni – ant stulpų trimis eilėmis buvo pritvirtinta po 9 šviestuvus su gaubtais. Jie priminė trijų aukštų tortus“, – pasakojo kaunietis.
R.Zapolskis sakė, kad už kiekvieną gaubtą tėvui buvo pažadėta mokėti po 6 rublius.
„Tuomet tai buvo dideli pinigai. Mokėti jų iš karto niekas negalėjo, todėl atlyginimas buvo mokamas dalimis, pinigų, kurie buvo uždirbti labai sunkiai, reikėdavo prašyti“, – pasakojo R.Zapolskis.
Kai Laisvės alėjos rekonstrukcija buvo baigta, jos apžiūrėti buvo atvykusi delegacija iš tuometinės Sovietų Sąjungos sostinės Maskvos.
Rekonstrukcijos autoriams buvo skirta Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos premija.
„O tėvui buvo užsakyta pagaminti kažkiek šviestuvų gaubtų, kurie iškeliavo į Maskvą“, – sakė R.Zapolskis.
Žaisdavo su tėvo medaliais
Kaunietis pasakojo, kad kai tėvas dirbo Aleksoto stiklo fabrike, už gerą darbą jo nuotrauka kabėdavo garbės lentoje. Taip pat jis ne kartą buvo apdovanotas darbo didvyrio ordinu.
„Būdamas vaikas aš su jais namuose net žaisdavau“, – šypsojosi R.Zapolskis.
Tačiau viešojoje erdvėje mažai kas ir tada kalbėdavo apie amatininkus.
„Visiems geriau žinomi stiklo dailininkai, architektai, o tie, ant kurių pečių guldavo įgyvendinti rimtus, sudėtingus užsakymus, nebūdavo kaip nors garsinami“, – apgailestavo kaunietis.
Be ugnies gyventi negalėjo
Ir R.Zapolskio senelis Juozas Zapolskis buvo stiklapūtys. Jis statėsi namą visai greta Aleksoto stiklo fabriko.
„Žiemą, kai būdavo šalta, tėvas miegodavo fabrike ant smėlio. Augdamas jis iš mano senelio stiklapūčio amato ir išmoko, stiklo pūtiku dirbo nuo 14-os metų. Darbas buvo trimis pamainomis, kenksmingas sveikatai, sudėtingas, sunkus, vasarą reikėdavo dirbti, kai ceche būdavo 50 laipsnių karščio, net blakstienos svildavo. Bet tėvas šiam darbui atidavė visą gyvenimą“, – pasakojo kaunietis.
Vyresnių kauniečių namų sekcijose tikriausiai ir dabar tebestovi Aleksoto stiklo fabrike sukurtos įvairios vazos, stikliniai ragai. Tie, kas anuomet tokias madingas interjero puošmenas sugebėdavo gauti ir įsigyti, jausdavosi tarsi įgyvendinę vieną savo gyvenimo svajonių.
Tokius tėvo sukurtus dirbinius kaip brangų atminimą namuose saugo ir R.Zapolskis.
Sulaukęs pensijos stiklapūtys A.Zapolskis dar nenorėjo tinginiauti.
„Tėvas įsidarbino vienoje Panemunės kavinėje, kur mėsa būdavo kepama ant žarijų. Ir tada be ugnies gyventi negalėjo“, – šypsojosi R.Zapolskis.
Tačiau taip stiklapūtys ištvėrė tik kelis mėnesius – vėl grįžo į Aleksoto stiklo fabriką ir sūnui atskleidė, kad būtent tada buvo geriausios formos.
Jau kėlė pavojų praeiviams
Stiklapūčio sūnus R.Zapolskis baigė vadybos studijas, bet, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pakėlė sparnus ir išvyko į JAV. Vėliau persikraustė į Londoną ir ten gyveno 11 metų.
„Gyvendamas užsienyje sužinojau, kad tėvas serga vėžiu. Norėjau spėti sugrįžti namo, bet kai jau važiavau autobusu, paskambino giminės ir pranešė, kad tėvas mirė. Tai buvo 2003 metais“, – liūdną akimirką prisiminė R.Zapolskis.
Kaunietis sakė, kad vieni svarbiausių tėvo kūrinių – Laisvės alėjos šviestuvų gaubtai – taip pat pasirodė esantys trapūs kaip gyvenimas.
„Nuo klimato poveikio jie skilinėjo. Kadangi gaubtai nebuvo įdėti į, pavyzdžiui, ažūrinę metalo apdailą, žmonėms vaikščioti po jais, matyt, buvo nesaugu. Tiesa, kurį laiką naujus gaubtus iš stiklo dar pūtė Albertas Kalinauskas, bet ilgainiui visi stikliniai gaubtai buvo nuimti“, – pasakojo R.Zapolskis.
Skilinėjantys gaubtai buvo keičiami mažesniais plastikiniais ir tarnavo iki Laisvės alėjos rekonstrukcijos, kuri prasidėjo 2015 metais ir dabar eina į pabaigą.
Šiuolaikiškos lempos taupo elektros energiją
Įmonės „Kauno gatvių apšvietimas“ direktorius Petras Švažas sakė, kad senieji stikliniai Laisvės alėjos šviestuvų gaubtai neišliko. Juos pakeitę plastikiniai masinės gamybos gaubtai nebuvo vertingi, todėl buvo utilizuoti.
2004 metais buvo parengtas Laisvės alėjos apšvietimo techninis projektas, numatyta pakeisti alėjoje ir gretimose gatvėse buvusius šviestuvus.
2007 metais projektas buvo pristatytas miesto tarybai.
2008 metais buvo įrengti nauji modernūs šviestuvai su 6, 2 ar viena metalo halogeno lempa. Jie išliko ir rekonstruojant Laisvės alėją.
2022 metais į šviestuvus buvo sumontuoti LED moduliai. Tai leido taupyti elektros energiją.
Naujus šviestuvus parinko architektas
Po remonto 2022 metais atvėrus pėstiesiems skirtą pagrindinę Kauno senamiesčio – Vilniaus – gatvę kauniečių dėmesio sulaukė nauji šviestuvai. Gyventojai juos lygino su stikliniais pieno buteliais ar šampano taurėmis.
Taip pat kauniečiai stebėjosi, kodėl nebuvo išsaugoti senieji tarpukario laikus primenantys retro formos šviestuvai. Jų dizainą 1985 metais, atnaujinant Vilniaus gatvę, buvo sukūręs architektas Rimvydas Juozas Palys.
Šie šviestuvai buvo saugomi paveldo, tačiau iš ketaus nulieti dirbiniai buvo labai prastos būklės ir restauruoti jų nebesiimta.
Senieji šviestuvai liko M.Valančiaus gatvėje ir teritorijoje prie Arkikatedros bazilikos. Išmontuoti šviestuvai laikomi S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome. Jų detalių gali prireikti remontuojant Senamiestyje likusius šviestuvus.
Ieškant naujų šviestuvų idėjų buvo nuspręsta, kad nebeverta bandyti imituoti tarpukario laikus, todėl buvo parinkti neutralios formos šviestuvai. Juos išrinko pats architektas R.J.Palys.
