Kuri vienuolija labiausiai prisidėjo prie sostinės grožio, gyventojų išsilavinimo ir geresnio gyvenimo?
Apie įvairių ordinų indėlį į miesto klestėjimą pasakojo istorikas, humanitarinių mokslų daktaras 51 metų Liudas Jovaiša.
– Ar kada nors bandėte įsivaizduoti, kaip atrodytų Vilnius be dabar matomų bažnyčių ir kupolų? – „Žinių radijo“ laidoje „Ekskursija su Gabija“ istoriko pasiteiravo Gabija Lunevičiūtė.
– Įsivaizduoti gana sudėtinga, nes tada reikėtų ištrinti visą Senamiestį. Vienuolijos istorijos požiūriu liktų tiktai dvi bažnyčios, kurios niekada nebuvo vienuolijų rankose.
Tai Vilniaus arkikatedra, Vyskupo bažnyčia ir dabartinė Dievo gailestingumo šventovė Dominikonų gatvėje, kuri iš pradžių buvo prieglaudos bažnytėlė, o dabar atlieka piligriminio centro funkciją.
Visos kitos bažnyčios buvo vienuolijų pastatytos arba jas kurį laiką administravo vienuolijos.
– Jūs kalbate apie katalikų bažnyčias, bet kai žvelgiame į panoramą, matome ir stačiatikių kupolus bei liuteronų bažnyčias.
– Taip, turime ir stačiatikių vienuolyną, ir graikų katalikų vienuolyną, tik neturime jokio evangelikų vienuolyno.
– Kas statė iki mūsų laikų išlikusias Vilniaus bažnyčias, kam už tai reikėtų padėkoti?
– Labai daug kam. Kai kuriais atvejais šventoves statė geradariai. Pavyzdžiui, Šv.Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje yra geradario, fundatoriaus, pasauliečio Mykolo Kazimiero Paco nuopelnas.
Nors šventovė ir priklausė šalia esančiam vienuolynui, M.K.Paco indėlis statant bažnyčią buvo didesnis nei vienuolijos.
Dažniausiai geradariai taip elgdavosi norėdami paaukoti didesnei Dievo garbei ir pelnyti išganymą, amžinąjį gyvenimą.
Įvairiuose fundacijų aktuose rašoma, kad koks nors pasiturintis žmogus, norėdamas iškeisti žemiškus dalykus į dangiškus, tą savo turtą, kurį gavo iš Dievo, nori jam tokiu būdu grąžinti.
Kita vertus, tai yra ir žemiško pasipuikavimo motyvas.
Kitais atvejais būdavo atvirkščiai – vienuolija gauna aprūpinimą ir tada imasi statybų arba rekonstruoja, pavyzdžiui, gaisro nuniokotą šventovę.
Dažnai ta raida būna daugiasluoksnė. Labai sunku rasti bažnyčią, kuri būtų pastatyta iš karto.
Per visą Vilniaus istoriją miestą nuniokojo apie 30 didelių gaisrų ir apie 20 karų. Tai reiškia, kad retas pastatas miesto centre yra nuo pradžios iki pabaigos vientisas.
– Kuri iš kelių dešimčių Vilniuje veikusių vienuolijų turėjo daugiausia įtakos miesto gyvenimui ir gyvenimo pažangai?
– Kiekviena vienuolija turėjo savo veiklos lauką. Vienos jų užsiėmė švietimu. Tai būtų pijorai, jėzuitai, iš dalies misionieriai.
Kitos vienuolijos užsiėmė artimo meilės darbais, ligonių slaugymu, vargšų globa. Tai broliai bonifratrai, broliai rokitai, seserys šaritės arba gailestingosios seserys.
Jos pirmosios Lietuvoje įsteigė pamestinukų prieglaudą. Dominikonai prisidėjo prie miesto aprūpinimo vandeniu. Jie buvo paveldėję Vingrių šaltinių vandentiekį.
Tačiau pastatų gausa, požiūriu į miesto gyvenimą labiausiai išsiskyrė jėzuitai. Tai buvo penkios bendruomenės, 5 namai, 4 bažnyčios XVIII a. pabaigoje.
Tai buvo viena iš gausiausių vienuolių bendruomenių.
Ši vienuolija išsiskyrė tuo, kad paisė ne vien sakralinės erdvės, bet žiūrėjo į miestą kaip į veiklos lauką.
Jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. ir netrukus įkūrė humanitarinio tipo kolegiją, kuri vėliau išaugo į universitetą.
Jiems dovanojama miesto parapinė Šv.Jonų bažnyčia su aukščiausiu bokštu Senamiestyje.
XVII a. pradžioje šalia Rotušės aikštės jie superka miestiečių sklypus ir stato Šv.Kazimiero bažnyčią, kurios kupolas irgi yra aukščiausias Senamiestyje. Šie du aukščiausi pastatai byloja apie jėzuitų siekį išsiskirti.
Po to Šv.Ignoto gatvėje buvo pastatyta Šv.Ignoto bažnyčia.
Šioje vietoje visas kvartalas priklausė jėzuitams, čia buvo vadinamasis naujokynas – naujokai buvo rengiami būti vienuoliais.
Ir ketvirta jėzuitų bažnyčia, iškilusi XVIII a., – Šv.Rapolo bažnyčia Šnipiškėse.
Dar viena bendruomenė veikė Pilies gatvėje. Tuose pastatuose, kur dabar įsikūręs „Naručio“ viešbutis, buvo kilmingųjų mokykla, mokėsi keliolika jaunikaičių.
Iki šiol yra išlikęs tos kolegijos valgomasis. Jie atskiros bažnyčios neturėjo.
– Jūs anksčiau esate sukritikavęs kai kuriuos teiginius Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Silva rerum“, kur aprašomas mūsų aptariamas laikotarpis.
– Labai gerai, kad yra rašomi istoriniai romanai, jie žmones skatina žavėtis ir domėtis praeitimi. Tik skaitytojams nereikėtų į tai žiūrėti kaip į istorijos vadovėlį. O tokia tendencija pastebima.
Jei iš tiesų norima domėtis istorija, nereikėtų apsiriboti istorine literatūra kaip patikimų žinių šaltiniu.
Daugiausia dėmesio verti vienuolynų objektai
Buvusioje Technikos bibliotekoje Šv.Ignoto gatvėje yra pats gražiausias jėzuitų vienuolyno valgomasis Vilniuje su sienų tapybos fragmentais.
Šv.Rapolo bažnyčioje iš jėzuitų laikų išliko bene daugiausia altorinių paveikslų, vaizduojančių jėzuitų šventuosius.
Šv.Kazimiero bažnyčioje būtina pasikelti į suremontuotą palėpę ir užlipti ant kupolo.
