Dubingių pilies atstatymo iniciatorės Eglė Ulienė ir Virginija Dunauskienė jau pristatė Kultūros paveldo departamento specialistams sumanymą ir pilies vizualizaciją.
Jos jau Dubingių, kaip mažosios kultūros sostinės, atidarymo renginyje šią mintį yra svarsčiusios su Molėtų rajono meru Sauliumi Jauneika.
Pokalbyje nebuvo abejojančių, kad, norint išsaugoti atkastus saugomus pamatus, būtina rekonstrukcija, nes liekanos nyksta.
Patirtis – jau sukaupta
Kultūros paveldo departamente susirinkę specialistai pritarė, kad pilies atstatymas įamžintų ir Radvilų giminės svarbą, ir būtų patikimiausias pamatų apsaugos būdas.
Čia jau anksčiau atlikti visi paruošiamieji archeologiniai tyrimai, sukaupta patirtis atstatant Valdovų rūmus.
Dubingiai – Radvilų giminės ištakos, o pati pilis turėjo tapti svarbiausia šios giminės rezidencija.
Piliavietėje yra Radvilų giminės panteonas, kur perlaidoti septynių giminės atstovų palaikai, saugomos pilies pamatų liekanos.
Anot istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko, be Radvilų nėra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, be Dubingių nebūtų Radvilų.
Saugodavo kelią į Vilnių
Kronikose Dubingiai, jų Livonijos ordino puolimai minimi jau nuo 1334 metų.
Daroma išvada, kad dalis pusiasalio, kuris anksčiau buvo sala, galėjo būti naudojamas kaip piliakalnis.
Po Žalgirio mūšio Vytautas Didysis Dubingiuose pastatė mūrinę pilį.
Dubingių pilis buvo gynybinio žiedo dalis, sauganti kelią į Vilnių iš šiaurės. Piliavietės šlaituose archeologai surado pylimų ir gynybinių įtvirtinimų liekanų.
Radviloms Dubingiai atiteko apie 1508 metus, jie čia pasistatė naujus prabangius rūmus.
Rūmų stogas buvo čerpių, kambariai su stikliniais langais ir koklinėmis krosnimis, o rūsiuose buvo kalėjimas, iždinė ir alaus rūsys.
Rūmų liekanos išlikusios iki šių dienų, piliavietėje įrengta ekspozicija. Šios liekanos archeologų ištyrinėtos ir atidengtos nuo 2003-iųjų.
Vasarnamį sudegino lenkai
Netoli rūmų Jonušas Radvila I vietoj medinės buvo pastatęs mūrinę bažnyčią, kurioje buvo palaidoti žymiausi Radvilų giminės atstovai.
Po daugiau nei 100 metų bažnyčia sudegė, o XVIII amžiuje sunyko ir visa piliavietė.
Po Nepriklausomybės atkūrimo archeologinių kasinėjimų metu bažnyčios rūsiuose aptikti palaikai, kurie priklauso Radvilų giminei.
2009 metais Radvilų palaikai buvo perlaidoti piliavietėje, buvusios bažnyčios vietoje, kur dabar yra paminklas, pasitinkantis žodžiais: „Keleivi, sustok trumpam ir susimąstyk, kokia didybė ilsisi šioje vietoje. Tai Radvilos, nekarūnuoti Lietuvos valdovai, Lizdeikos ir Astiko palikuonys, 1413 metais Horodlėje trimitų herbu apdovanoti, 1547 metais Šventosios Romos Imperijos imperatorių Kunigaikščių titulu pagerbti.“
Nuo griuvėsių centrinėje piliavietės dalyje įrengtas pėsčiųjų takas, vedantis piliavietės šlaito pakraščiais.
Piliavietės kalva užima visą pusiasalį, kurio ilgis siekia 500 metrų, o plotis – 100–200 metrų. Nuo vakarinės piliavietės dalies atsiveria vaizdas į Asvejos ežerą ir matyti jo vakarinis pakraštys.
Tarpukario metais rytinėje piliavietės dalyje buvo iškilę dar keli pastatai – vasarnamis su ūkiniais pastatais.
Vasarnamis čia iškilo būtent dėl gražios panoramos, o jame gyvendavo politikai, karininkai ir garbūs svečiai. Tačiau pastatus 1944 metais sudegino lenkų Armija Krajova.
