Obelynės sodyboje žinomas gamtininkas, profesorius, Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjas Tadas Ivanauskas gyveno 1927–1970 m.
Pastatė namą, įveisė sodą
1920 m. Honoratos ir Tado Ivanauskų šeima įsigijo žemės sklypą pakaunėje. 1924 m. inžinierius Noachas Beras Joffė suprojektavo jiems gyvenamąjį namą, su profesoriui brangių vaikystės namų – Lebiodkos dvaro (Gardino srityje, Vosyliškių parapijoje) – elementais: erkeriais, bokšteliais, balkonėliais, terasomis.
1925 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai pradėtos pastato statybos. T. Ivanauskas yra užsiminęs, kad statybos kiek užsitęsė, nes pritrūko lėšų. Galiausiai valdose atsirado gyvenamasis namas, sodininko namas, klojimas ir paukštidė. Buvo įkurtas sodas ir parkas.
Ilgainiui plyni laukai buvo apsodinti ąžuolais, eglėmis, liepomis, klevais, taip pat įvairiais egzotiniais spygliuočiais: pilkuoju ir sidabriniu kėniu, kuriliniu maumedžiu, kanadine cūga ir kt. Suvešėjo vaismedžių sodas. Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurioje – apie 250–300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Teritorijoje auga vieni seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja. Yra keturi vandens telkiniai.
Sekmadieniais pas Ivanauskus atvažiuodavo Kipras Petrauskas, Vladas Putvinskis, Liudas Vailionis – to meto inteligentija.
Po Antrojo pasaulinio karo namas tapo vasarnamiu. Sovietmečiu sodyba buvo nacionalizuota ir priskirta Lietuvos žemės ūkio akademijai kaip bandomoji bazė, studentų praktikoms atlikti.
Po T. Ivanausko mirties 1970-aisiais sodyba testamentu atiteko įdukrai Eleonorai Baltuškevičienei. Ji vasaromis čia gyvendavo su šeima: vyru Algirdu ir sūnumis Raimundu ir Tadu. Po jos mirties sodybą paveldėjo sūnūs.
2019 m. pabaigoje Tadas Baltuškevičius sodybą pardavė Kauno rajono savivaldybei. Namas tapo muziejumi, o šių metų vasarą pakvies lankytojus pažvelgti į atnaujintas sienas, grindų ir stogo dangą, langus bei autentiškus baldus.
Namo vidaus ir išorės darbus finansuoja Kauno rajono savivaldybė, skyrusi tam 267 tūkst. eurų.
Įkūrė pirmąjį lapyną Lietuvoje
T. Ivanauskas į Obelynę iš buto V. Putvinskio g. 33 su šeima atvykdavo gegužės mėnesį, o į Kauną sugrįždavo tik rugpjūčio 31-ąją.
Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pasakojo, kad Obelynėje T. Ivanauskas su profesoriumi Vladu lašu 1933 m. atidarė pirmąjį Lietuvoje lapyną. Kailinių žvėrelių fermoje jie augino juodsidabrines lapes, nupirktas iš Vokietijos. Iš lapių kailių buvo siuvami kailiniai Kauno ponioms.
Verslas buvo labai sėkmingas – per dvejus metus T. Ivanauskas grąžino paskolą Lietuvos bankui.
„Visos Kauno ponios XX a. 3–4 deš. vilkėjo V. Lašo ir T. Ivanausko užaugintų juodsidabrinių lapių kailius. Jie aprūpino visą Kauną. Lapių kailiai buvo prabangos prekė, ne kiekviena ponia galėjo juos įpirkti. Kauno ponios orientavosi į Paryžiaus madas, traukiniu galėjo parsisiųsti bet ką iš Paryžiaus. Kursavo net traukinys Kaunas-Paryžius. Kiekviena Kauno ponia norėjo turėti tokius kailius arba visą lapę užsimesti ant pečių“, – pasakojo Z. Kalesinskas. Sovietmečiu ferma buvo uždaryta.
Profesorius Obelynėje augino ir kitų gyvūnų: daug ančių, žąsų, vištų, fazanų, laikė arklį. Šiuo metu Obelynės ūkyje gyvena būrelis vištų, gaidys, du auksiniai fazanai ir trys katės.
Obelų apsupty
Profesorius T. Ivanauskas savo 8,3 hektaro valdose įveisė įspūdingą kelių šimtų obelų sodą, o užaugintais obuoliais sėkmingai prekiavo. Profesorius augino 22-jų veislių obelis. Gausiame sode samdyti ir talkininkai. Likę darbininkų atsiminimai, kuriuose pažymima, kad T. Ivanauskas rudenį rengdavo derliaus šventę, iš kurios kiekvienas išeidavo su gėrybe: medumi, obelų sodinuku ir pan.
Šiuo metu sodybai priklauso 4,3 hektaro žemės, likusią dalį privatiems vystytojams pardavė profesoriaus sūnus iš trečiosios santuokos (trečioji gamtininko žmona – Marija Natkevičiūtė-Ivanauskienė) – Algirdas Ivanauskas.
Dabar Obelynėje auga 147 vaismedžiai, iš kurių – 9 kriaušės. Sode galima rasti retų Lietuvoje obelų veislių: „Kaizeris Vilhelmas“, „Vytis“ ir kt. Auga ir vienintelė „Roter Eiserapfel“ veislės obelis.
Sienose – „art deco“ elementai
Įžengiame į restauruojamą gyvenamąjį namą. Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas skaičiuoja, kad restauratoriai ant sienų rado devynis sluoksnius. Skirtingais laikotarpiais sienos buvo dažytos, glaistytos, tinkuotos, tapetuotos.
„Kaip pasakoj: už devynių jūrų, marių – visi gražumai paslėpti, taip ir čia – už devynių sluoksnių atsiveria visas dailumas“, – teigė Z. Kalesinskas, pažymėjęs, kad Obelynės sodyboje lankytojams atsivers pirmas ir antras sienų sluoksniai.
Sienų tapybos restauratorė Siuzana Janavičienė atkreipė dėmesį, kad visame pastate išorinės sienos sovietmečiu buvo apšiltintos presuoto kartono plokštėmis, todėl polichrominis dekoras liko nepaliestas, galima džiaugtis jo autentiškumu.
„Išlikimo laipsnis – labai aukštas“, – pabrėžė S. Janavičienė.
Kaip ir būdinga tarpukariui, sienų spalvos sodrios, ryškios, kiek patamsintos. Sienas puošia geometrinės figūros, stilizuoti augaliniai motyvai. Kiekvienam kambariui naudoti skirtingi trafaretai. Sienos dažytos kalkiniais dažais.
„Name matyti lietuviškas „art deco“,– pažymėjo S. Janavičienė.
Restauravimas vyksta decimetras po decimetro. Prieš pusantro mėnesio pradėti darbai bus baigti vasarą. Sienų restauravimu rūpinasi 2–3 specialistai. Jie tvarko sienų mechaninius pažeidimus, po to rūpinsis fono valymu, polichrominio dekoro tvarkymu, retušuos dingusius tapybos elementus.
Madas nusižiūrėdavo iš dvarų
Polichromistė Nijolė Būraitė pažymėjo, kad sienų dekorai keitėsi, nes maždaug kas 8 metus namo šeimininkai darydavo remontą.
„Atliekant remontą, pagal to laikotarpio madą buvo padaromas ir sienų dekoras, tapetavimas, dažymas. Augalinis holo ornamentas buvo labai populiarus Kauno pastatuose. Šis dekoras buvo paimtas iš dvarų. Meistrai dekoratoriai turėjo daugybę trafaretų ir dekorų pavyzdžius dažnai skolindavosi iš dvarų, nusižiūrėdavo iš kitur, patobulindavo, pakeisdavo pagal vyraujančias madas, pasidarydavo trafaretus, ir siūlydavo klientams“, – teigė polichromistė N. Būraitė.
Buvusioje svetainėje yra ornamentas, kuris atkartotas iš Šešuolėlių dvaro, tik kitos spalvos panaudotos.
Anot muziejininko Z. Kalesinsko, dvaruose daugiausiai įtakos interjerams turėdavo ponių skonis, jos diktuodavo madas.
„Kai naujas šeimininkas nusipirkdavo dvarą, ponia išsakydavo savo norus ir vyras erdves įrengdavo pagal jos skonį. Gaila, nėra žinių, kas suformavo Ivanauskų namus. Paradoksalu, tačiau Honoratos kambarys yra pats asketiškiausias, tik viena siena nudažyta mėtine palva, o kitos sienos baltos. Kai tuo tarpu kiti namo kambariai kupini sluoksniais bepersidengiančių dekoro elementų“, – stebėjosi Z. Kalesinskas.
Slėptuvėje – tarpukario šaulės uniforma
Kol name gyveno Ivanauskai ir paveldėtojai – antras aukštas buvo užvertas lankytojams. Ten buvo įrengti šeimininkų miegamieji ir laboratorija.
„Net T. Ivanausko bičiuliai niekada nebuvo įleisti į antrąjį aukštą“, – pažymėjo muziejininkas Z. Kalesinskas.
Lankytojams šis aukštas atsivėrė 2020-aisiais. Niekas negalėjo net pagalvoti, kad 2024-aisiais atliekant pastato restauraciją, elektrikai netikėtai atras slėptuvę sienoje su tikru lobiu – tarpukario šaulės uniforma, įdėta pintoje dėžėje. Paaiškėjo, kad tai pirmoji šaulės Honoratos Ivanauskienės uniforma: suknelė, kepurė, raištis. Uniformą ji nusižiūrėjo nuo šiaurės šalių šaulių ir pasisiuvo. Uniformą puošia inicialai „VP 1“, kurie galėtų reikšti „Pirmasis vadų pulkas“. Kaip žinia, H. Ivanauskienė Lietuvos šaulių sąjungoje įkūrė moterų šaulių sekciją.
Palėpėje dėžėse rasti ir T. Ivanausko frakas, H. Ivanauskienės suknelė, spauda.
„Elektrikai norėjo pravesti laidą. Gręžė sieną, bet vis neįgręžė kietosios dalies, traukė vis ilgesnį grąžtą. Tada pakvietė muziejininką Simoną Stašaitį ir pastebėjo, kad sienoje yra užsukamas sukutis ir dangtis. Jį atkėlus paaiškėjo, kad tai slėptuvė, kurioje, beje, gali laisvai tilpti žmogus“, – sakė muziejininkas Z. Kalesinskas.
Kviečia mokslininkus tyrinėti
Namas turi 115 į kilnojamųjų vertybių registrą įtrauktų daiktų. Dar galybė jų laukia inventorizacijos proceso. Laukia didžiulis mokslinis tiriamasis darbas juos aprašyti, suregistruoti ir pateikti visuomenei.
Muziejininkas kviečia į Obelynę tyrėjus, istorikus, paveldo specialistus – Obelynė atvira naujiems atradimams.
„Mokslo institucijoms, ypač kultūros paveldo srities, šis namas gali tapti studijų objektu. Dėmesio reikalauja ir Honoratos Ivanauskienės asmenybė, anot prof. V. Daujotytės, jos rankraščiai nepelnytai netyrinėti, ji gali būti laikoma pirmąja moterimi filosofe šalyje. Be to, ji yra Montessori ugdymo sistemos pradininkė Lietuvoje, ponia Varnelienė tik perėmė darbus. Čia gali būti parašyta ne viena daktaro disertacija. Kviečiam visus mokslininkus į Obelynę! Galbūt daugkur perrašysime istoriją, kai ištyrinėsime rastus dokumentus“, – kalbėjo Kauno rajono muziejaus direktorius Z. Kalesinskas.
Šiuo metu laukiama ir į Tado Ivanausko Obelynės sodybą-memorialinį muziejų sugrįžtant Honoratos Ivanauskienės rankraščių su filosofiniais pamąstymais prancūzų kalba, kurie buvo paskolinti namą valdant Baltuškevičiams.
Tyrinėjimo reikalauja ir eglynėlyje partizanų ginklams slėpti įrengta slėptuvė.
