Vienas svarbių Kauno pasiekimų 2023 metais buvo tai, kad miesto modernizmo architektūra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai – tarpukariu Naujamiestyje ir Žaliakalnyje iškilę išskirtinės architektūros pastatai.
Kaunietis P.Lazauskas turi įdomų pomėgį.
Vyras vaikštinėja šiuose ir atokesniuose miesto gyvenamuosiuose rajonuose, užklysta į atokesnes ar siauresnes gatves ir ieško ne visiems jau gerai žinomų tarpukario perlų, o renka žinias apie mažesnius namus, kurie taip pat yra vertingi.
Savo žiniomis kaunietis dalinasi socialiniame tinkle ir organizuoja ekskursijas. Daugeliui jų dalyvių tokie objektai būna atradimas.
Prieš dvejus metus Kultūros paveldo departamentas (KPD) visus norinčius pakvietė inventorizuoti nekilnojamuosius kultūros paveldo objektus.
Informacija talpinama specialiai sukurtame elektroniniame Inventoriuje.
P.Lazauskas jau pateikė 170 paraiškų su išsamiomis žiniomis apie Kauno tarpukario pastatus.
Tokių entuziastų Lietuvoje daugiau nėra.
Nyksta mažesni pastatai
P.Lazauskas baigė Kauno technologijos universitetą, yra statybų inžinierius.
Kaunietis dar 2010 metais pradėjo domėtis tarpukario pastatais.
„Tada tarpukario architektų ir inžinierių palikimas kauniečiams mažai rūpėjo. Tokių namų savininkai neretai juos nugriaudavo arba nesirūpindavo išsaugoti vertingųjų savybių. Jei rekonstruodavo, jos būdavo sunaikinamos“, – prisiminė vyras.
Informacijos apie tarpukario palikimą taip pat reikėjo gerokai paieškoti, teko lankytis archyvuose, bibliotekose, belstis į tokių namų gyventojų duris.
Vėliau P.Lazauskas surinktas žinias, pastatų nuotraukas, aptiktus brėžinius, kauniečių pasakojimus pradėjo talpinti savo feisbuko paskyroje. Ji vadinasi „Kauno architektorius“, nes taip tarpukariu būdavo vadinami architektai.
Kai KPD pakvietė inventorizuoti nekilnojamąjį kultūros paveldą, tokių objektų, kuriuos norėjosi pasiūlyti įrašyti į Inventorių, kaunietis jau žinojo gana daug.
„Tie pastatai nedideli, vieno ar dviejų aukštų, tokie greičiausiai išnyksta. Norisi, kad jie nebūtų užmiršti, kad žmonės apie juos daugiau žinotų“, – pasakojo P.Lazauskas.
Žinių apie namą rasti pavyko
Kalbantis ir besisukiojant po Žaliakalnį P.Lazauskas nuvedė prie vieno tokių namų, kurie jį ir domina.
Tai P.Višinskio gatvės 60-asis mūrinis vieno aukšto baltas namas su mėlynomis fasado detalėmis. Jį 1939 metais suprojektavo Jokūbas Udalovas. Namo savininkė buvo Liudvika Stanevičiūtė.
Nors namo istorija mažai tyrinėta, P.Lazauskui pavyko sužinoti, kad jame buvo vienas butas, kuriame įrengtas valgomasis, svetainė, miegamasis, darbo kabinetas. Taip pat virtuvė, tarnaitės kambarys, vonia ir tualetas. Pastato statyba kainavo 26 tūkst. litų.
„Namo forma būdinga tarpukario modernizmui – šlaitinis stogas lenktais kraštais ir viename fasadų įrengtas pusapskritis rizalitas. Išlikusios autentiškos detalės – keraminių čerpių stogo danga, fasadus vainikuoja profiliuoti karnizai. Viename fasadų rizalite tarp langų yra pusapskritės puskolonės. Išryškinta cokolinė dalis, užapvalinta ties laiptų atitvara. Yra apskrita lango anga. Architektūros stilius – funkcionalizmas“, – pasakojo P.Lazauskas.
Statė midaus daryklą
Netoliese, taip pat P.Višinskio gatvėje, 1939 metais buvo pastatytas 88-uoju numeriu pažymėtas dviaukštis gyvenamasis namas. Jo savininkas buvo Jonas Stankevičius.
Nors stogo čerpės ir antrojo aukšto langai pakeisti, pirmojo mediniai baltai ir raudonai dažyti langų rėmai išliko autentiški.
Dar įdomiau užsukti į šio namo kiemą. Čia stovi P.Višinskio gatvės 88A dviejų aukštų daugiabutis.
Tarpukariu inžinieriaus Stasio Bukovskio projektuotame name tas pats J.Stankevičius buvo įkūręs vyno ir midaus daryklą. Ji buvo pastatyta iš baltų silikatinių plytų. Tuo daugelis stebisi, mano, kad tarpukariu pastatai buvo mūrijami tik iš raudonų plytų.
„Tuo metu baltos plytos buvo naujas produktas, bet kai kas jį jau naudojo. Apžiūrėjus iš arčiau galima pamatyti, kad jų aukštis yra mažesnis nei dabartinių arba sovietinių plytų. Kaune pastatų iš tokių plytų dar išlikę nemažai. Jų galima pamatyti Perkūno alėjoje, Hipodromo, Servitutų, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėse“, – pasakojo P.Lazauskas.
Vyno ir midaus darykla Žaliakalnyje buvo pastatyta dėl to, jog tuomet tai buvo gana atoki miesto vieta ir įvairūs fabrikai būdavo statomi prie namų, kad dirbti būtų patogiau.
„Vėliau, kai greta įsikurdavo daugiau žmonių, jie imdavo skųstis, kad gamybinė veikla jiems trukdo“, – pasakojo P.Lazauskas.
Žaliakalnyje įkurta vyno ir midaus darykla veikė neilgai, tik metus. Gamyba sustojo dėl prasidėjusio karo.
Rado savo svajonių namą
P.Lazauskui vienas gražiausių ir įdomiausių funkcionalizmo stiliaus pastatų yra Aukštuosiuose Šančiuose, Hipodromo g. 23.
Jį 1935 metais pasistatė Romualdas Kaupelis – Lietuvos kariuomenės kapitonas, tarnavęs generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, paskui tapęs Adolfo Bironto štabo adjutantu. R.Kaupelis sovietų buvo suimtas 1948 metais ir dešimčiai metų įkalintas Sibire.
Mūrinio vieno aukšto pastato forma išlikusi autentiška. Jo projekto autorius – Mykolas Želvys.
„Mane žavi šio pastato autentiškos fasado dekoro detalės, langų apvadai, apvalus langiukas virš įėjimo, karnizai prie parapetų, kampiniai puošybos elementai su horizontaliomis išorinėmis briaunomis, betoniniai tvoros stulpeliai, stogo čerpių danga ir stogo forma. Galbūt autentiškos durys, langai“, – pasakojo P.Lazauskas.
Situacijos primena dabartį
Gilindamasis į archyvinius dokumentus Kauno architektorius pastebėjo, kad tarpukariu namų savininkai, kaip ir dabar, norėdavo, kad pastate būtų kuo daugiau gyvenamojo ploto.
„Kaunui tapus laikinąja sostine, 4-ajame dešimtmetyje, prasidėjo statybų bumas, nes gyventojams reikėjo vis daugiau būstų. Nemažai žmonių statė nuomojamų būstų namus. Kad statybos vyktų sparčiau, dažnai imdavo paskolas. Norėdami jas grąžinti norėjo nuomoti kuo daugiau butų“, – sakė P.Lazauskas.
Todėl nutikdavo taip, kad vietoj keturių aukštų būdavo pastatomas aukštesnis namas.
„Tada būdavo sumokama bauda ir namas likdavo aukštesnis, nei buvo galima statyti. Labai panašiai vyksta ir dabar“, – kalbėjo kaunietis.
1937 metais buvo išleistas nurodymas visuose namuose įrengti slėptuves, kurių galėjo prireikti karo metu. Namų savininkai taip pat gudraudavo. Slėptuvės būdavo įrengiamos ne tik pastato rūsio viduryje be langų, bet visame rūsyje, kad pro jo langus kristų šviesa. Tokios slėptuvės buvo įforminamos kaip laikini butai, kurie karo atveju ir virstų patalpomis slėptis.
Kaimynai kartais skųsdavo vieni kitus dėl per aukštų tvorų, dėl kitokių smulkmenų. Namų savininkai kartais bandydavo įrodyti, kad statybas prižiūrintys inžinieriai dirba nesąžiningai, taip norėdavo jiems už darbą mokėti mažiau.
Vieni bijo, kiti bendrauja
P.Lazauskas, apžiūrinėdamas namus ar rengdamas ekskursijas, bando pabendrauti su jų gyventojais.
Vieni įsileidžia, pasakoja namo istoriją, dalinasi nuotraukomis. Kiti pyksta, nenori bendrauti.
„Pastebėjau, kad bendrauti nelinkę tų namų, kuriuose sovietmečiu buvo įrengti komunaliniai butai, gyventojai. Gal bijo, kad atsiras namo savininkai ir iš jų būstai bus atimti?“ – svarstė kaunietis.
Būna tokių, kurie savo šimtamečio namo nevertina, bet kai sužino istoriją, jų požiūris pasikeičia.
„Paveldo saugojimo situacija gerėja, nes jį vertinančių žmonių daugėja. Kai Kaune atsirado paveldotvarkos programa, reikalai taip pat pagerėjo, nes gyventojai iš savivaldybės gali gauti iki 50 procentų paramą namų fasadų tvarkybai“, – sakė P.Lazauskas.
Veikla pasirodė prasminga
Vienas Žaliakalnyje esančių Savanorių prospekto 65-ojo ir 65A namų bendraturčių Antanas Barzda nepabijojo pabendrauti su P.Lazausku, kai jis užsuko į šių namų kiemą, ir žurnalistams atskleidė šių namų istoriją.
A.Barzda pasakojo, kad jo senelis karo inžinierius Juozas Barzda-Bradauskas mūrinį trijų aukštų namą Savanorių prospekte 65 suprojektavo 1938 metais. Jame buvo 6 butai, kuriuose gyveno pats bei jo broliai ir seserys su šeimomis. Sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas, bet dalis senbuvių jame liko gyventi, o dabar beveik visas namas vėl yra šeimos turtas.
A.Barzda sakė, kad namą stengiasi prižiūrėti, bet daliai stogo ir balkonams reikia remonto. Kitais metais pastatą planuojama atnaujinti.
Kieme esantis Savanorių prospekto 65A medinis namas – taip pat šios giminės palikimas. Jį 1927 metais projektavo architektas Jonas Salenekas. Einant laikui įdomesnių fasado detalių neliko, bet namą remontuojant kai ką gal ir pavyktų atkurti.
„Susipažinus su P.Lazausku, jo veikla pasirodė įdomi ir prasminga. Jo surinkta medžiaga – puikus informacijos šaltinis tiems, kurie brangina tarpukario architektūrą ir nori ją išsaugoti arba atkurti kokias nors detales“, – tikino A.Barzda.
Sulaukia prašymų padėti
Per dvejus metus P.Lazauskas KPD pateikė medžiagos apie 170 Kauno tarpukario pastatų.
„Paveldo specialistai jau patys prašo padėti. Jie neturi tiek pajėgų, kad apžiūrėtų daugybę statinių. Kai kurie mano ištyrinėti namai, mano nuomone, galėtų būti įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą ir jiems galėtų būti suteikta didesnė apsauga“, – įsitikinęs P.Lazauskas.
Tiesa, šios procedūros užtrunka metus ar ilgiau. Bet kitais metais paveldosaugininkai apsvarstys bent kelis pasiūlymus ir galbūt paskelbs namus saugomais.
Tokių pagalbininkų daugiau neatsirado
Jūratė Mičiulienė
KPD atstovė spaudai
„KPD Inventorius – galimai vertingųjų savybių turinčių objektų sisteminis sąrašas su surinkta dabarties ir praeities medžiaga.
Jo paskirtis – kaupti objektui priskirtų galimai vertingųjų savybių turinčių kūrinių ir kitų daiktų bei vietovių duomenis ir užtikrinti Inventoriaus objektų duomenų viešinimą ir jų vientisumą.
Nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus, kurie dar nėra įrašyti į Kultūros vertybių registrą.
Ši sistema įdiegta tik prieš dvejus metus. Teikti pasiūlymus jai gali visi norintys.
Tokio aktyvaus pagalbininko kaip kaunietis P.Lazauskas neteko sutikti. Jo darbai paveldo specialistams – labai svarbi pagalba.
Net jei siūlomi objektai ir nepateks į saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, surinktos ir susistemintos žinios yra vertingos, jas bus galima naudoti įvairiais gyvenimo atvejais, net jei pastatai ir sunyks.“
