Tuo neabejoja projektus visoje Lietuvoje vykdanti menotyrininkė, paveldosaugininkė ir kultūros projektų prodiuserė Irutė Tumaitė.
„Žinių radijo“ laidoje „Tarp keturių sienų“ ekspertė pasakojo, kad daugelis architektūros ir nekilnojamojo turto objektų apskritai suvokiami kaip meno reiškiniai, nes architektūra ir yra meno sritis. Dažnai viskas priklauso nuo architekto – ar jis siekia, kad pastatas atliktų tik savo funkcinę paskirtį ar būtų kažkuo išskirtinis. „Aš šių dalių tikriausiai taip neatskirčiau ir dažniausiai palieku pačiam žmogui spręsti. Galbūt net sugretinu šiek tiek, nes tikrai daugelis architektų kuria tam tikrus objektus ir net pačius pastatus labai įsimintinus, kurie kaip meno objektai labai traukia akį“, – kalbėjo menotyrininkė.
Kalbėdama apie skirtis, nuo kurių jau prasideda menas, I. Tumaitė pažymėjo, kad daugeliu atvejų jos tiesiog nėra.
„Bet kokį pastatą, kuris žmogui gali atrodyti kaip paprastas ir niekam neįdomus, tiesiog plytų dėžutė, galima paversti pasakojančiu istoriją. Tada meno objektas, atsiradęs jame ar prie jo, gali šitą objektą paversti kitokiu, „gyvesniu“ ir taip sukurti jam pridėtinę meninę vertę“, – sakė ji.
Meniniai sprendimai – įvairiomis formomis
Pasak menotyrininkės, meninių sprendimų prireikia ir statant naujus namus, ir atnaujinant senus, nuobodžius pastatus.
„Yra klientų, kurie apie integruojamą meno instaliaciją ar meno objektą pradeda galvoti dar „žalioje“ NT projektavimo stadijoje, bet yra ir tų objektų, kurie per laiką tampa tiesiog nebeįdomūs“, – pažymi ji.
Kai kurie objektai niekada ir nebuvo patrauklūs, ypač sovietiniai pastatai, kurie nuo pat pradžių buvo pasmerkti būti neįdomiais. Tačiau I. Tumaitė pastebi, kad čia vėl remiamasi į pastato funkciją ir sako, kad, pavyzdžiui, XX a. 6–7 dešimtmetyje Lietuvoje buvo labai daug reprezentatyvių pastatų, kurie ir dabar puošia miestus ir Lietuvą.
„Aš kalbu apie tokius pastatus kaip Vyriausybės rūmai, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Aišku, ji dabar jau rekonstruota. Labai subjektyviai vertiname ir Sporto rūmus. Aš juos priskirčiau prie reprezentatyvių, nes šis pastatas yra išraiškingos formos ir pastatytas iš tam tikrų specifinių, tam laikotarpiui būdingų, medžiagų. Be abejo, aš manau, kad visame kontekste, ką mes dabar turime, jį atrestauravus ir atgaivinus, jis tikrai galėtų papuošti miestą, o ne būti tuo „spuogu“, apie kurį visi kalba ir galvoja, ką su juo daryti“, – sakė moteris.
Anot jos, dėl savo formų ir konteksto šis pastatas – išskirtinis savo laikmečio ženklas.
Tuo laikotarpiu kiekvienoje valstybėje buvo galima rasti po vingio parką, panašų TV bokštą ar sporto rūmus, tačiau visų šių pastatų išraiškos formos – skirtingos, nes prie jų prisilietė skirtingi kūrėjai.
Menas ir pridėtinė vertė
Paklausta, ar nebūna taip, kad kuriant kažkokį projektą, plėtotojui labiau rūpi, kiek tai kainuos, o ne koks tai bus menas, menotyrininkė išskyrė du kelius. Vienas – kai jau sėkmingai išnuomoto pastato valdytojai nori sukurti dar didesnę jam vertę, ir tai – jau įvaizdžio klausimas. Kitas kelias – kuomet klientas ieško meninių formų ir pridėtinės vertės tai aplinkai, kurią dar tik numatęs statyti.
„Faktas, kad kiekvienas kvartalas ar pastatas būna orientuoti į kažkokią auditoriją ir kai kurie pavyzdžiai tikrai būna labai ryškūs – tu tiesiog matai kvartalą, kuris yra orientuotas į jaunas šeimas, galbūt yra kažkokie daugiabučiai miesto centre, tai jie yra orientuoti į dirbančius ir skubančius žmones, kuriems užtenka mažos kvadratūros namų, tai realiai tokiu atveju žmonės, kreipdamiesi ir ieškodami tų meninių integracijų, kuria pridėtinę vertę jau ten gyvenantiems žmonėms.“
Pasak I. Tumaitės, žinomiems vystytojams nereikia svarstyti, kaip greičiau parduoti butus. Jie galvoja apie tai, kaip kurti savo gerą įvaizdį, kaip realiai pagerinti aplinką naujiems gyventojams, kad jie nenorėtų iš ten niekur kitur kraustytis, kad ta vieta turėtų kažkokį pasakojimą ar legendą.
„Jau ir Lietuvoje yra gerųjų pavyzdžių, kai tam tikri meno integraciniai ar instaliaciniai elementai pradeda tapti tokiais tarsi pėdsakais. Žmonės kalbėdami telefonu ir net nebūdami susieti su tam tikra lokacija, sieja tą vietą su kažkokiu meniniu elementu ir siūlo susitikti prie kokios nors skulptūros. Tai realiai visi šie dalykai skatina net ir negyvenančių žmonių žinojimą apie tą vietą vien todėl, kad ten atsiradęs išskirtinys meno kūrinys“, – pasakojo I. Tumaitė.
Menas nekilnojamame turte
Menotyrininkė žino, jog daugumai menas interjere – tai dekoro elementai, geriausiu atveju paveikslai.
„Mūsų masteliai yra didesni negu pritaikyti interjere paveikslą. Mes bendradarbiaujame su vietos ir užsienio menininkais, kurie atsižvelgdami į kontekstą kuria tam tikrus sprendimus: ar tai pastato siena, ar kažkoks kvartale esantį skverelis, ar tai mažosios architektūros elementai – visa tai įgyvendiname per tam tikrą architektūrinę ir dizaino prizmę. Tie objektai tampa ne tik funkciniais, bet ir vizualiais, atkreipiančiais dėmesį ir traukiančiais vietos gyventojus.
Pavyzdžiui, gatvės menas per pastarąjį dešimtmetį tapo daugeliui tikrai atpažįstamas ir Lietuvoje. Kai kurie miestai jau net tituluojami gatvės piešinių miestais. Smagu, kad gatvės menas vis mažiau painiojamas ir su grafičiais. Taip pat kuriamos šviesos instaliacijos, skulptūrų instaliacijos iš kitokių medžiagų. Visuomet pirmiausia atsižvelgiama į kontekstą, kur yra objektas ir kokios jam pridėtinės vertės reikia: pagyvinti vidaus ar lauko aplinką“, – pasakojo moteris.
Meno sprendimai: kas už tai turi mokėti?
Be jokios abejonės meno sprendimai šiandien jau suprantami ir kaip tvarūs objektai, kuriems niekas tarsi ir neprieštarauja, tačiau kyla klausimas, kas už tai turi mokėti: ar galutinis vartotojas, kuris naudojasi tuo produktu, ar vystytojas, kuris kuria savo įvaizdį ir galbūt per tai sumažina savo pelną, bet darosi reklamą, tampa atpažįstamas kaip naujos kartos ir inovatyvesnis? Laidoje pašnekovai svarstė, ar neturėtų būti valstybės lygmeniu sukurtas įpareigojimas dalį lėšų skirti būtent meniniams sprendimams, o galbūt pagalbos įrankiai. I. Tumaitė sako, kad šioje temoje galima svarstyti daug įvairių variantų.
„Sugrįšiu į tą patį sovietmetį. Mes Lietuvoje turėjome praktiką, kuomet nuo projekto sumos buvo skiriama keletas procentų konkrečiai architektui. Ir tuose objektuose iki šių dienų yra išlikę tie patys vitražai, monumentaliosios dailės kūriniai. Aš kalbu apie patį principą, kai dailininkai ir menininkai gaudavo papildomus honorarus už tai, kad jie sukurdavo kolaboracijas kartu. Ir tuo metu tai būdavo, kaip neišvengiamas sintezės kūrimas, kad architektūros objektas yra neatsiejamas nuo kažkokio interjero elemento, kuris yra būtent per kažkokią dailės rūšį. Ir šitas principas gerai išsivysčiusiose šalyse yra taikomas ir dabar. Pavyzdžiui: JAV, Skandinavijos šalyse, Kanadoje, Australijoje. Šiose šalyse 1–2 procentai nuo projekto sąmatos yra skiriama konkrečiai menininkams, kad tuose objektuose atsirastų tam tikri integraciniai sprendimai.“
Tačiau, pasak jos, tai nėra prievolė. Priklausomai nuo skirtingų miestų, skiriasi ir procento dalis, ir įsipareigojimai, bet daugeliu atvejų pasiūlymus teikia pati valdžia. Iš jų atsiranda lengvatos, skatinamosios priemonės, kad verslas taip pat kurtų meninius sprendimus ir tai propaguotų.
Žinoma, visi tikrai turi kelią pasirinkti, ar tai daryti, ar ne, bet tai yra vienas iš įkvepiančių pavyzdžių, kuomet tu net ir nesidomėdamas meniniais sprendimais nekilnojamame turte, esi priverstas į tai šiek tiek atsižvelgti ir iš to tikriausiai atsinešti pridėtinės vertės, kurdamas kažkokį naują objektą mieste ir stengdamasis, kad tas objektas būtų tvarus, niekas nenorėtų jo griauti, nes jis būtų neatsiejamas ir buriantis įvairius žmones, – pamąstymais dalijosi pašnekovė.
Pasak I. Tumaitės, ir pas mus, įvertinus tai, kad mūsų valstybė yra jauna, galėtų būti tam tikros priemonės, kurios šiek tiek skatintų meninių objektų atsiradimą būtent per lengvatas. „Turiu omeny, kad daugelis šalių turi tam tikras tradicijas ir dėl to mūsų jau nebestebina, kad užsieniečiai prie ofisų ar daugiabučių kvartaluose turi įspūdingo dydžio kažkokius meno objektus, instaliacijas. Tiesiog supranti, kad tai yra higieninis dalykas, kuris daugeliui vystytojų kasdienis, universalus ir visi tiesiog žino kaip bendradarbiauti su menininkais, kaip juos integruoti būtent į naujo kvartalo ar pastato teritoriją.“
