Projektą sukūrė vieno garsiausių pasaulio architektų Danielio Libeskindo studija. Milijardieriaus ir meno kolekcininko Fernando Hutso privačiomis lėšomis planuojamame statyti naujame meno centre bus įrengtas kampuotas stiklinis bokštas ir stačiašlaitė erdvė, apželdinta žaluma. Projekto planas, kuris 2022 m. laimėjo konkursą, suprantama, kelia prieštaravimų mažaaukščiame Antverpene, kur aukščiausiu statiniu vis dar išlieka 123 m viduramžių Dievo Motinos katedros bokštas.
Tačiau naujasis dangoraižis, kurį jau praėjusią savaitę svarbiausi Flandrijos architektūros pasaulio atstovai pasmerkė kaip „beprasmį ir akiplėšišką spektaklį“, nebus statomas ant žemės. Vietoj to jis bus pastatytas ant kito – jau esamo – nuostabaus „Art deco“ stiliaus dangoraižio, kuris yra vienas žinomiausių Antverpeno objektų.
„Boerentoren“ (kitaip dar vadinamas „Ūkininkų bokštu“) yra novatoriškas statinys – 1932 m. baigus statybą, jis dešimtmečius buvo aukščiausias pastatas Europoje į šiaurę nuo Alpių. Iškilęs 96 metrus virš antrojo Belgijos miesto ir pagrindinio uosto, jis tebėra XX a. Antverpeno pažangos simbolis.
Šiuo metu pastatas apleistas, tačiau dėl savo ikoniško statuso jis vis dar galėtų tapti nauju kultūros švyturiu. Ir nors architekto Jano Vanhoenackerio (Jan Vanhoenacker) suprojektuoto bokšto statyba galėtų būti laikoma progresyvios tradicijos tęsimu, preliminarūs vaizdai rodo, kad architektų įmonės „Studio Libeskind“ suprojektuotas priestatas gali užgožti originalų statinį.
Tokia koncepcija gali pasirodyti keista, tačiau iš tiesų ji atitinka Europoje egzistuojančią mikro tendenciją statyti naujus pastatus ant senų, ir jie kartais duoda stulbinamų rezultatų.
Hamburgo „Herzog & De Meuron“ architektų suprojektuota „Elbphilharmonie“ koncertų salė, kurios stiklinę burę primenanti konstrukcija balansuoja ant septintojo dešimtmečio sandėlio viršaus, nuo pat atidarymo 2017 m. sulaukė kritikų liaupsių. Pats Antverpenas taip pat turi precedentą – architektės Zaha Hadid suprojektuotą „Port House“, kur virš istorinės neobarokinės gaisrinės pastatytas kampuotas krištolo formos pastatas.
Pats Libeskindas jau yra įgyvendinęs trikdantį seno ir naujo sugretinimą tokiuose pastatuose kaip Berlyno žydų muziejus ir Toronto Karališkasis Ontarijo muziejus. Nors statant naujus pastatus, senieji panaudoti kaip pamatai naujam, nė vienas iš tų statinių nebuvo gerai žinomi, itin išskirtiniai miestų paminklai.
Visgi tokio svarbaus istorinio objekto kaip „Boerentoren“ naudojimas kaip tiesiog pamato naujam pastatui statyti atrodo labai arogantiškas. Be to, tarpukario dangoraižiai Europoje yra tokie reti, kad bet koks esminis jų pakeitimas gali būti didelis nuostolis.
Tiesa, šie bokštai dažnai nėra tokie aukšti ir pagal šiuolaikinius standartus jie išplečia dangoraižio sąvokos supratimą, tačiau savo laiku Europoje jie reiškė šokiruojantį modernumą. Be to, tokie pastatai pasižymi įspūdinga įvairove, pavyzdžiui, Hanoverio „Anzeiger“ bokšto plytų ekspresionizmas, Madrido „Telefónica“ pastato okeaninio lainerio barokas ir Varšuvos „Prudential House“ griežtas „art deco“ stilius. Antverpeno „Boerentoren“ yra vienas iš elegantiškiausių pastatų, kurio aukštį pabrėžia trys elegantiškos kolonos su langais, kylančios fasadu aukštyn tarsi vargonų vamzdžiai.
Tad šis projektas sukėlė nerimą miesto architektams. Dabartinis Flandrijos vyriausiasis architektas ir keturi jo pirmtakai, atsakingi už architektūros politikos valdymą olandiškai kalbančiuose Belgijos regionuose, pasirašė po architektūros istoriko Franciso Strauveno (Francis Strauven) straipsniu, kuriame griežtai pasmerkė projektą.
Istoriko straipsnyje žengtas ir dar vienas žingsnis į priekį – jis užsipuolė Libeskindo kūrybą. Jis teigia, kad šiurkšti, konfrontacinė estetika, kurią architektas pritaikė projektuodamas Berlyno žydų muziejaus pastatą, pelniusį jam žvaigždės statusą, puikiai pasiteisino, nes fragmentiškai atskleidė brutalią žydų istoriją. Vėliau, kaip sako architektūros istorikas, pastatas tapo tik stilistine išraiška. Tačiau kalbėdamas apie vėlesnius architekto projektus, įskaitant „Boerentoren“ projektą, jis pastebi, kad estetika nebūtinai turi būti susijusi su traumine istorija.
Flamandų valdžios architektai pabrėžia, kad net ir geriausiai išlikę Europos didmiesčiai paprastai atrodo ne kaip hermetiški tam tikros epochos vaizdai, o kaip skirtingi estetiniai sluoksniai, atsiradę laikui bėgant.
Nepaisant to, jau įprastas Libeskindo naujų statinių sluoksniavimas ant esamų pastatų, šiuo atveju gali būti per didelis žingsnis. Ypač dabar, kai penki dabartiniai ir buvę Flandrijos vyriausieji architektai jį pasmerkė.
Tuo tarpu mes, likusieji, galime stebėtis, kad dangoraižių statyba daugiau nei šimtmetį buvo smerkiama dėl vizualinės invazijos, kuri dabar taip įsitvirtino mūsų architektūros istorijoje, kad grėsmė jau iškilo ir jiems.
