Vytauto prospekto 52-uoju numeriu pažymėto namo fasadą Totorių g. pusėje savo kurtu piešiniu „Tautų draugystės medis“ papuošęs Ž.Amelynas prisidėjo prie Kauno totorių bendruomenės ir muziejaus vizijos įamžinti nuo XIV a. Lietuvoje gyvenančios totorių tautos bei lietuvių bendrystę.
Lietuvos švietimo muziejaus Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja Loreta Kurmienė priminė, kad nuo 1408-ųjų Nemuno ir Neries santakoje stūksančio miesto kūrimuisi pagrindus patiesė viduramžiais prekybos bei politiniais susitarimais Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestus jungęs Hanzos kelias. Šiuolaikines europietiško miesto ištakas įkvėpė tarpukario valstybingumo kūrimosi tradicijos.
„Net ir puoselėdamas lietuviškąjį identitetą Kaunas visais laikais buvo kosmopolitiškas miestas. Šiandien jis – daugiakultūris. Bendrystėje susijungia karta iš kartos Lietuvoje gyvenančios tautos.
Dekoratyviniame tautų draugystės medyje užšifruotos bendros lietuvių ir totorių vertybės. Ornamentikoje naudojami panašūs simboliai, parodantys abiejų tautų panašumus bei vienybę, susiklosčiusius per ilgą laiką gyvenant kartu“, – sakė L.Kurmienė.
Ornamento pasirinkimo vieta yra taip pat simbolinė – Totorių gatvė ir Lietuvos švietimo muziejus, pasakojantis apie Europoje vyravusių judėjimų įtaką švietimo raidai Lietuvoje.
„Mūsų istorijos“ – dar vienas menininko Ž.Amelyno šedevras, nupieštas ant Lietuvos švietimo muziejaus fasado Vytauto g. pusėje. Jame pavaizduotas šurmulys – vaikų, suaugusiųjų, senjorų siluetai, veikla ir laisvalaikis.
Autoriaus darbas siejamas su 1930 m. Vytauto pr. 52 numeriu pažymėtame sklype iškilusiu A. ir S.Pagirskiams priklausiusiu Borucho Klingo projektuotu trijų aukštų gyvenamuoju namu, kuriame dabar ir įsikūręs Lietuvos švietimo muziejus.
„Daugiabutyje iki Antrojo pasaulinio karo darnoje gyveno įvairių tautybių šeimos, virė aktyvus kasdienis gyvenimas. Prižiūrimi senelių ar auklių kieme žaidė vaikai, gėrybėmis nešinos namo skubėjo šeimininkės, kurias trumpam sustabdydavo pokalbis su kaimynėmis.
Bendruomenės idilę sugriovė Antrasis pasaulinis karas ir po jo buvę okupacijos metai. Gyventojai buvo iškraustyti, o daugiabutis – nacionalizuotas. Per šį laikotarpį pastatas ne kartą keitė savo paskirtį ir tik 2000 metais šiose erdvėse įsikūrė Lietuvos švietimo muziejus“, – pastato istoriją priminė L.Kurmienė.
