„Vargu ar sutikčiau, kad šiuolaikinė architektūra stokoja estetikos. Netgi tai, kas vadinama „dėžute“, modernizmo klasikas Miesas van der Rohe buvo ištobulinęs iki visiškos precizikos. Priešingai – architektūrinių patyrimų laukas ilgainiui tapo itin įvairius: nuo svaiginančio iki subtilaus mastelio, nuo koketiškumo iki santūrumo, nuo techninių iki natūralių paviršių.
Skaidrios, tarsi ore sklendžiančios bei civilizacijos technologinį progresą įkūnijusios stiklo ir plieno struktūros iš esmės pakeitė požiūrį į architektūrinę estetiką“, – sako Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) docentas V. Petrulis.
Architektūra – masinio vartojimo prekė?
Tiesa, pati diskusija apie tai, jog pastarąjį šimtmetį buvo imta labiau atsižvelgti į statinių funkcionalumą bei statymo kaštus projektuojant, nėra iš piršto laužta. Anot V. Petrulio, vienas iš žymiausios modernizmo mokyklos „Bauhaus“ vadovų, Hannes Meyer, pasiūlė ne į estetiką orientuotą architektūros sampratą, kurią sutraukė į formulę: funkcija, laikas ir ekonomika.
„Nors 1930 m. toks profesijos demistifikavimas atrodė revoliucingas ir patrauklus savo drąsa, ilgainiui tai tapo liūdna pranašyste. Architektūra XX amžiuje pavirto į komercinę, masinio vartojimo prekę, kurios estetiką formuoja statybinių medžiagų rinka ir reklaminė logika. Tai gerokai nutolsta nuo architektūros, kuri tūkstantmečius buvo siejama su nors ir besikeičiančiais, tačiau aiškiai apibrėžtais grožio etalonais, o nuo 19 amžiaus – ir su užmojais transformuoti socialinę aplinką, padaryti pasaulį priimtinesnį visoms visuomenės grupėms“, – pasakoja architektūros istorikas.
Nors diskusijose apie dabartines statybų tendencijas, šabloninius būstų išplanavimus ar vizualiai šaltas spalvas ir medžiagas įprastai keturkampei namo formai suteikiamas epitetas „dėžutė“, V. Petrulis teigia, jog pati savaime, kaip ir bet kuri kita, keturkampė forma neturi neigiamo atspalvio.
„Savojo žanro – masinio, pigaus, greitai statyto 20-tojo amžiaus daugiabučio – segmente, sovietinis palikimas Lietuvoje yra gana aukštos kokybės. Žalieji intarpai, geresniais atvejais, kaip antai Vilniaus Lazdynuose, dinamiškos vadinamųjų „dėžučių“ konfigūracijos, sukūrė gyvenimo sąlygas, kurios vertinant pasauliniame kontekste, toli gražu neprimena blogos reputacijos rajonų. Be abejonės, sovietmetį bylojantis medžiagiškumas, žemos lubos, siauros laiptinės, nelankstus vidaus planavimas, erdvės stoka gali būti suvokiami kaip tam tikras diskomfortas“, – teigia V. Petrulis.
Tačiau tokia standartinė gyvenamoji, biurų pastatų ar prekybos centrų statyba, pasak eksperto, nors ir yra dominuojanti naujosios statybos dalis, jokiu būdu neapibrėžia naujosios architektūros.
„Tokioje statyboje daugiau funkcinio ir technologinio efektyvumo, nei estetinių ar socialinių ieškojimų. Epitetas „dėžutės“ nukreiptas būtent į šią kategoriją. Tačiau šiuolaikinėje architektūroje vis dar esama meninės magijos, urbanistinių erdvių ir pastatų kurie traukia apsilankyti ne tik dėl savo funkcijos, bet ir kaip erdvinis nuotykis“, – sako V. Petrulis.
Šiuolaikinis stilius – neapibrėžiamas viena sąvoka
Ieškant įspūdingos miestų architektūros pavyzdžių Lietuvoje, dažnai atsigręžiama į modernizmo paveiktą Kauno tarpukario architektūrą bei art deco pastatus. Būtent šis stilius žavi šalies gyventojus bei yra vertinamas kaip labiau estetiškas lyginant su pastaruoju metu vyraujančiomis statybų tendencijomis.
Visgi, V. Petrulis teigia, jog šiuolaikinė architektūra vieno konkretaus stiliaus neturi: „21 amžiuje stiliaus kategorija, ko gero, jau išnyko. Madingi tarpukario Kauno architektai kūrė modernizmą, kurį kartais pavadiname art deco, Le Corbusier aiškiai apibrėžė penkis moderniosios architektūros dėsnius, o Charles Jencks bandė aprašyti postmodernizmą. Tuo tarpu vieningo, bendrąsias 21 amžiaus tendencijas reprezentuojančio kanono nėra. Architektūrines formas lemią specifinių, su vieta susietų sprendimų spektras, individualios improvizacijos, autorių ir užsakovų nuostatos šiuolaikinių iššūkių, kaip pavyzdžiui klimato kaitos, atžvilgiu“.
KTU eksperto teigimu, istorinės ir šiuolaikinės architektūros lyginti nevertėtų – tai lyg atskiri pasauliai, kuriuose techninės galimybės, požiūris į naujai statomo ar transformuojamo objekto tikslus ar net estetikos samprata radikaliai skiriasi.
„Tai, kas šiuos du skirtingus pasaulius jungia – pastanga žmogaus kuriamą aplinką pakylėti į meninį lygmenį. Gamtos forma yra tobula. Tuo tarpu žmogus, įsibrovęs į natūralią aplinką, nepaliaujamai ieško savosios estetikos, apvaldančios ir įprasminančios žmogiškosios veiklos chaosą. Šios paieškos statybą paverčia architektūros menu“, – sako V. Petrulis.
Esama ir paprastesnės sąsajos: istorinis palikimas ir naujoji architektūra formuoja bendrą unikalią fizinę aplinką. V. Petrulis sako, jog šiuolaikinis miestas papildo jau egzistuojančias erdves taip pat kaip ir tarpukario Kaunas išaugo carinio palikimo suformuotame mieste.
„Istorinę, dar senovės Romoje suformuotą bei iki šių dienų prisimenamą Vitruvijaus frazę, kad architektūra yra naudos, tvirtumo ir grožio junginys, galima drąsiai papildyti ir ketvirta kategorija – kontekstu. Tarpukariui būdingas lenktas sienos kampas ar apvalus langas pats savaime naujo pastato nepadaro kontekstualiu. Architektūriniai sprendimai už kurių galiu atpažinti aiškiai suformuotą lūkestį kokybiškai papildyti egzistuojantį pasaulį yra tai, kas žavi. Todėl tikrasis kontekstualumas yra kūrybiškumas, meninė architektūrinės aplinkos kokybė. Tai plonytė, tačiau itin svarbi senąją ir naująją epochas jungianti gija“, – pasakoja jis.
Visuomenės atspindys fizinėje formoje
Naujoji architektūrinė epocha, pasak KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovo, teikia pirmumą tvarumui bei įvairiems technologiniams sprendimams, kurie leidžia naujai pažvelgti į tradicines statyboje naudojamas medžiagas.
„Tikiu, kad dar ilgai kalbėsime ne tik apie parametrinę architektūrą ar skaitmeninę statybą, bet ir daugiaaukščius medinių konstrukcijų pastatus, savitos estetikos plūktos žemės (angl. rammed earth) architektūrą bei kitų istorinių technologijų atgimimą, kuris apjungia tvarumą ir šiuolaikinę estetiką. Kalbant apie ateities tendencijas, pasaulyje populiarūs žiniasklaidos kanalai mirga nuo temų įvairovės. Miestai konfliktų ir katastrofų akivaizdoje, dirbtinis intelektas ir ateities „DItopijos“ (dirbtinio intelekto utopijos), architektūriniai sprendimai visuomenės grupėms kurios įprastai lieka už architektūros vartojimo ribų – tai tik keli tematiniai pjūviai“, – teigia V. Petrulis.
Tačiau tikėtis, jog plečiantis miestams gyvenamieji namai Lietuvoje įgaus įmantresnes formas, anot KTU eksperto, nevertėtų. Prognozuojama, jog net jei gyventojų skaičius šalyje ir augs, tai gana nežymiai, todėl miestai neišvys radikalių transformacijų.
„Spėčiau, kad Lietuvos statybų sektoriuje dar ilgą laiką radikalių pokyčių nebus. Viena vertus ekonomiškesnio, erdvesnio, gamtos ar inspiruojančių istorinės aplinkos vaizdų apsuptyje esančio būsto paieškos liks daugelio lietuvių geidžiama, nors ne būtinai prieinama, preke. Kita vertus, ambicingesni ir kūrybiškiems sprendimams atviresni užsakovai ieškos netradicinių verslo ir gyvenimo modelių, kurie leis įgyvendinti vis daugiau kokybiškų bei inspiruojančių architektūrinės aplinkos projektų. Visgi, architektūra yra ne kas kita, kaip visuomenės refleksija fizinėje formoje, todėl norint sukurti kokybišką aplinką svarbi ne tik kūryba, tačiau ir užsakovo nusiteikimas šią kūrybą provokuoti ir priimti“, – įspėja V. Petrulis.
Architektūros istorikas mano, jog visuomenės nusiteikimas priimti naujus architektūrinius sprendimus vargu ar įmanomas be edukacijos ne tik akademinėse institucijose, bet ir viešose erdvėse.
„Edukacija gali vykti tiek per pasakojimus, tiek ir įvairiomis meninėmis priemonėmis kuriant emociškai įtaigias patirtis architektūrinėse erdvėse. Viliuosi, kad planai įkurti Nacionalinį architektūros institutą (NAI) Kauno centriniame pašte taip pat įgaus realų pavidalą. Šiuolaikiškas edukacijos centras duotų teigiamą impulsą kultūriniam miesto gyvenimui ir žinių apie architektūrinės aplinkos įvairovę sklaidai“, – sako jis.
