Konkursą statyti tiltą tarp Marvelės ir Vilijampolės krantų laimėjo bendrovė „Autokausta“, kuri beveik 115 mln. eurų kainuosiantį statinį įsipareigojo pastatyti per penkerius metus.
Nors teigiama, kad toks objektas nuo spūsčių išvaduos Karaliaus Mindaugo prospektą, Šv.Gertrūdos, Birštono ir Jonavos gatves bei pagerins susisiekimą tarp Šilainių, Vilijampolės ir kitapus Nemuno esančių Marvelės, Aleksoto bei Žemosios Fredos gyvenamųjų rajonų, išlieka nemažai abejojančiųjų, ar tai tikrai nutiks.
Oficialių, skaičiais pagrįstų studijų apie planuojamų automobilių srautų miesto centre persiskirstymą, pastačius naująjį tiltą, viešai miestiečiams nebuvo pristatyta.
– Ar tikrai Kaunui reikia Kėdainių tilto, kuris iš esmės suardys Nemuno ir Neries santakoje įsikūrusio miesto vaizdinį? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Lietuvos architektų sąjungos pirmininko architekto Gintaro Balčyčio.
– Kelias iki statybų jau nueitas, grįžti atgal nebeįmanoma – nebent neatsirastų tam lėšų. Tik paviešinus planus buvo daug diskutuojama, ar galima vizualiai užstatyti upių santaką, kuri yra Kauno tapatybės dalis.
Neturiu vienareikšmės nuomonės, nes yra miestų, kur santakos užstatytos kartais net ne vienu tiltu. Kita tema, ar šis tiltas nėra perteklinis? Nors skelbiama, kad jis didins transporto pralaidumą, sumažins srautus senamiestyje ir miesto centre, vis dėlto buvo kitas sprendinys, kuris galbūt būtų buvęs dar efektyvesnis.
Dar Antano Smetonos laikais buvo tunelio po Pelėdų kalnu projektas, kuris, mano vertinimu, būtų buvęs tinkamesnis urbanistinis projektas Kaunui. Antra vertus, nesu transporto srautų analizės specialistas, tam reikalingos rimtos studijos, palyginimai, negaliu atsakyti, ar tokie buvo padaryti.
– Dalis architektų, kurie nepritarė tilto upių santakoje idėjai, nedalyvavo ir konkurse. Kaip vertinate projektą, kuris tapo laimėtoju?
– Aš turėjau sumanymą, tačiau buvau tarp tų, kurie pasirinko nedalyvauti konkurse. Mane vis dėlto paveikė nuomonė, kad šioje vietoje tiltas bus labiau klaida nei būtinas sprendimas.
Galutinis projektas gerokai skiriasi nuo to, kas buvo pristatyta konkurse.
Panašu, kad Kaune turėsime visiškai neišskirtinį, elementarų tiltą – tokius statėme sovietmečiu. Jei tokį projektą, koks jis tapo po projektavimo, dabar pristatytume tam pačiam konkursui, į jį niekas net nežiūrėtų. Lieku prie nuomonės, kad tunelis būtų buvęs tinkamesnis Kaunui.
– Pakalbėkime ir apie kitus unikalius mūsų miesto bruožus – šlaitus, Ąžuolyną. Ar palaikote pokyčius, kurie šiuo metu vyksta Kaune?
– Nėra abejonių, kad Kauno urbanistinės savasties išskirtinumas yra slėnyje suformuotos centrinės dalies įvaizdis, kai per vidurį teka upės, o iš abiejų pusių – šlaitai. Tas įvaizdis tarpukariu stipriai keitėsi, nes šlaitai buvo užstatyti gyvenamaisiais namais.
Sovietmečiu galiojo griežta nuostata, kad Kauno šlaitai yra neliečiami. Ši nuostata padėjo išsaugoti miesto tapatybę. Manau, kad tokio požiūrio ir toliau būtų pravartu laikytis.
– Tačiau A.Juozapavičiaus prospekto pradžioje ant Nemuno kranto iškilę trys daugiaaukščiai pastatai beveik „perauga“ upės slėnio šlaitus?
– Kad toje vietoje galėtų atsirasti vienas didesnio aukštingumo pastatas, tarsi akcentas, svarstyta gana seniai – prieš 15 metų. Tuo metu tai atrodė gana pateisinamas sprendinys, tačiau dabar manau, kad buvo padaryta klaida, kuri leido realizuoti visai kitą projektą – trijų daugiabučių, kurie užstato panoraminius vaizdus nuo Žaliakalnio ir nuo Aleksoto pusės tarsi aklina siena.
Mano galva, projektas pasenęs, primena praėjusio šimtmečio 8–9-ojo dešimtmečio statybas.
– Prieš porą metų Vilkaviškyje atverta jūsų projektuota autobusų stotis pateikiama kaip puikus pavyzdys, kad žmogaus rankų statinį galima sujungti su gamtos kūriniu – medžiu. Ar toks sprendimas buvo jūsų iniciatyva?
– Architektūra visų pirma yra kūryba. Esu šalininkas tokių projektų, kurie yra maksimaliai integruoti erdvėje. Man iškart pasakė, kad stotyje augusias liepas bus galima nupjauti.
Pasiūlęs sprendinius, kaip tuos medžius išsaugoti, tam tikra prasme buvau palaikytas keistuoliu. Tačiau kai projektas buvo užbaigtas, kai visi pamatė rezultatą, paaiškėjo, kad pavyko padaryti kai ką visiems brangaus, vertingo.
Mano galva, vystant objektus labai daug kas priklauso nuo architekto, jo ambicijos, požiūrio į objektą kaip visumą, vietos esybės pajautimą.
– Pastaruoju metu Kaune pastatyta nemažai visuomeninės paskirties pastatų, bet užėjus į jų vidų net ir negebėtum susigaudyti, kuriame pastate esi. Kodėl taip yra?
– Man tiek pastato išorė, tiek vidus yra visuma. Tačiau daugelis kūrėjų visų pirma galvoja apie įspūdingą išorę, o dėmesio ir laiko vidaus interjerui nebeskiria. Sakyčiau, architektai patys sau kelia per mažus reikalavimus.
Nemanau, kad pinigų kiekis lemia architektūros kokybę. Kokybę lemia tavo paties pasirinkimas.
Nesu iš tų architektų, kurie dažnai užsuka į savo suprojektuotus statinius. Esu iš tų, kuris mano, kad geras pastatas tas, kuris geba keistis pagal besikeičiančio gyvenimo poreikius.
