Kadangi paviljono kaimynystėje vyksta statybos, Šiaurės Vakarų Vokietijoje esančiame mieste apsilankęs architektas Martynas Mankus viešojoje erdvėje iškėlė klausimą, kas jo laukia? Galbūt, laikas paviljoną pargabenti į Lietuvą?
Diskusijoje prisiminta ir viešųjų pirkimų istorija, kuomet architektų grupė sąmatoje įrašė nulį ir dėl to sulaukė daugybės priekaištų, buvo pašalinti iš konkurso, į kurį grįžo su nauju projektu, nors, kaip patys tuomet komentavo, tokiu būdu protestavo prieš konkursus, kuriuose laimi pigiausias, o ne verčiausias projektas.
Paaiškino, kodėl rinkosi geltoną
Kaip kalbėjo vienas projekto autorių, architektas G. Kuginys, paviljono konkurso sąlygose buvo įtvirtintas reikalavimas, jog, pasibaigus pasaulinei parodai, jis galėtų būti išmontuotas ir išgabentas. Visgi, po parodos, lietuvių ir kai kurių kitų šalių paviljonai liko – planuota juos pritaikyti naujai funkcijai, kai kuriuose įsikūrė parduotuvės ar biurai.
Architektas mano, kad paviljonas galėtų būti pargabentas į Lietuvą. Pavyzdžiui, Nyderlandai savo paviljoną bando pritaikyti naujai funkcijai – šis objektas dar sudėtingesnis nei lietuvių projektuotas.
Viešojoje erdvėje galima susipažinti su vienu svarbiausių Nyderlanduose įsikūrusio architektų biuro MVRDV projektų – Olandijos paviljono 2000 m. pasaulinėje parodoje Hanoveryje, transformacija, vykdoma nuo 2020 metų.
Lietuvos paviljonas lengviau išardomas, tik klausimas – kiek kainuotų jį išardyti, pargabenti ir vėl surinkti. Institucijos, ne architektai, pašnekovo žodžiais, turėtų spręsti, kur rasti tinkamą sklypą, kam paviljonas galėtų būti pritaikytas, galiausiai, kam jis šiuo metu priklauso.
Pasaulinės 2000 metais vykusios parodos temos – žmogus, gamta, technika. Jas architektai ir stengėsi atskleisti. Geltona spalva, pasak G. Kuginio, paviljonui tiko: ji dizainiška, asocijuojasi su Lietuva, simbolizuoja skrydį virš Lietuvos.
Kodėl ne tautinės juostos ar šiaudiniai sodai? „Mums buvo suteikta didelė atsakomybė. Reprezentavome Lietuvą kaip modernią šalį, o ne tradiciškai – šiaudiniai stogai ar klumpės. Mūsų atsakomybė tuo metu buvo parodyti, kad Lietuva yra šiuolaikiška, technologiškai besivystanti šalis – ir tai išsipildė“, – komentavo architektas.
Lietuvos paviljonas buvo įvertintas užsienio architektūros kritikų, apie jį daug rašyta, atgarsiai apie šį objektą, architekto žodžiais, kurį laiką lydėjo jį profesinėje veikloje.
Po kelerių metų vokiečiai, anot G. Kuginio, suprojektavo panašios struktūros ir formos, taip pat geltonos spalvos objektą. „Mes žiūrėdavome, kas vyksta užsienyje, o štai, įvyko priešingai“, – apibendrino pašnekovas.
Kilo nemenkas šaršalas
Architektas prisiminė ir tuometį šaršalą dėl viešųjų pirkimų reikalavimų ir architektų biuro akibrokšto.
„1999 metais, dalyvaudami konkurse, pirmą kartą susidūrėme su viešųjų pirkimų realybe, nes iki tol Lietuvos architektų sąjunga skelbdavo konkursus, išrinkdavo nugalėtojus, ir tuo viskas baigdavosi. Prasidėjus viešiesiems pirkimams, sąlygos nebuvo tobulos, atsirado įvairių reikalavimų“, – prisiminė G. Kuginys.
Kaip prisiminė architektas, pirmąsyk suorganizuotų viešųjų pirkimų konkurse juos labiausiai nustebino eilutė, kad nugalėtoju bus skelbiamas ne architektūrine kokybe išsiskiriantis, bet pigiausias projektas.
„Mes į Lietuvos architektų sąjungą kreipėmės su raštu, tuomet konkurso metu buvo galima siųsti paklausimus. Rašte išdėstėme, kad tokia formulė negali likti, nes bet kas, kas įrašys nors centu mažesnę kainą, laimės – juk tas projektas nebūtinai bus kokybiškiausias. Mes gavome atsakymą, kad tokios sąlygos, nieko pakeisti negalima. Pradžioje manėme įrašyti vieną centą, bet pamanėme, o jei kažkas parašys nulį, laimės, tuomet ir nusprendėme – patys rašysime nulį“, – pasakojo architektas.
Po šio poelgio tikėjosi, kad visgi bus vertinama projektų kokybė, ne kaina, bet rezultatas buvo kitoks – architektų darbas nebuvo vertintas, jie išmesti iš konkurso.
Vėliau jie susivienijo su V. Ozarinsku, kurį organizatoriai iš konkurso pašalino dėl nenurodytos fasado spalvos, nors iš maketo buvo aišku, kad siūlomas raudonas fasadas.
Susivieniję architektai konkursą laimėjo, projektą tęsė kartu su V. Ozarinsku. „Pradžioje siūlėme šiek tiek kitokį objektą: galutinis variantas ryškesnis, dizainiškesnis“, – kalbėjo G. Kuginys.
Po šio akibrokšto buvo svarstymų atimti architektų atestatus, dalis architektų bendruomenės reagavo priešiškai, visgi Konkurencijos tarnyba, galiausiai, įpareigojo taisykles pakeisti.
Architektas pabrėžė, kad jų tikslas nebuvo žūtbūt laimėti, tiesiog parodyti situacijos absurdiškumą, kad architektūra negali būti tapatinama su kaina.
Projekto metu buvęs „Expo“ paviljonas bus paverstas bendradarbystės erdve, o paviljoną supančioje teritorijoje iškils du nauji pastatai. Projekte išsaugomas miškas trečiajame aukšte – būtent dėl jo paviljonas tapo 2000 m. pasaulinės parodos „Expo“ ikona.
Pasidomėjo paviljono likimu
Turto bankas pasidomėjo šio paviljono istorija. Paaiškėjo, jog Vyriausybės 2000 metų nutarime, Hanoveryje vykusioje parodoje EXPO 2000 pastatytas Lietuvos paviljonas buvo valstybės nuosavybė. Minėtu nutarimu Ūkio ministerijos patikėjimo teise valdomas Lietuvos paviljonas buvo perduotas patikėjimo teise valdyti Valstybės turto fondui. Pastarasis nedelsdamas ėmėsi organizuoti paviljono aukcioną.
Pirmieji du, kurie buvo paskelbti 2001 m. vasario 22 d. ir 2001 m. balandžio 10 d. buvo nesėkmingi – pirkėjų neatsirado. Trečiajame, kuris įvyko 2001 m. gegužės 14 d., paviljoną už 40 tūkst. litų (11 584,80 Eur) įsigijo įmonė „Gintaro kelias“. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, įmonė likviduota 2011 metais.
Kaip išsiaiškino Turto bankas, pardavimo sąlygose buvo nurodyta, kad pirkėjas įsipareigoja sumokėti visus Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktuose nustatytus ir Lietuvos Respublikai privalomus sumokėti mokesčius. Sandoris užbaigtas ir sutartis pasirašyta 2002 m. sausio 15 d., turto priėmimo-perdavimo aktas – 2002 m. kovo 1 d.
Valstybės turto fondas šio paviljono istorijoje suvaidino tik nedidelį vaidmenį – turtą perėmė iš tuometės Ūkio ministerijos ir organizavo jo pardavimo aukcioną.
Aplinkos ministerijos Valstybės turto ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėja Dovilė Montvilaitė patikslino, kad visi ankstesnių parodų paviljonai buvo išardyti.
Apie Lietuvos paviljoną Hanoveryje ir jo pardavimo peripetijas nemažai rašė ir "Lietuvos rytas". 10 mln. vertės paviljoną, kaip rašoma, siūlytasi nupirkti už 2,5 JAV dolerių, bet jis parduotas aukcione Lietuvoje. Latvijos ir Estijos paviljonai buvo išardyti ir išgabenti, o dėl Lietuvos paviljono tuomet užvirė biurokratinės kovos.
Kaip 2000 metais rašė „Lietuvos rytas“, „atsakydamas į „Lietuvos ryto“ klausimą, koks likimas Lietuvos paviljono laukia po „Expo 2000“, Lietuvos generalinis komisaras parodoje, ūkio viceministras Gediminas Miškinis teigė, jog Lietuva ketina parduoti paviljoną.
Jau esama pasiūlymų jį pirkti. „Lietuvos ryto“ žiniomis, vienas pirkėjas už paviljoną pasiūlė 2,5 milijono JAV dolerių. Vienas svarstomų pasiūlymų – palikti paviljoną Hanoveryje, kur jis taptų pramogų vieta.
Tokiu atveju būtų parduodamas ne tik pastatas, bet ir po juo esantis žemės sklypas. Lietuvos Vyriausybė, svarsčiusi paviljono pardavimo scenarijus, susidūrė su teisinėmis problemomis: užsienyje laikinai naudojamo paviljono pardavimas prieštarauja privatizavimo įstatymui.“
