Jis svajoja, kad Kaune atsirastų Medinės architektūros centras, kur būtų mokoma tinkamai prižiūrėti, restauruoti tarpukario medinukus bei jų elementus patiems, nes pagal senąsias technologijas dirbti gebančių meistrų Lietuvoje – vienetai.
Tvarko prosenelio namą
Medinį dviejų aukštų namą Dzūkų g. Nr. 5 tarpukariu užsakė pastatyti Valerijonas Miliauskas. Namo statyba netruko metų ir 1931 m. pastatas buvo baigtas (projektavo inž. Vincas Ruškevičius). Čia buvo įrengti keturi butai. 1933 m. namą įsigijo Marija Kerpienė – mūsų pašnekovo prosenelė.
1933–1935 m. name gyveno vienas Lietuvos apskričių kūrėjų, provizorius Kazys Kerpė su žmona Marija Kerpiene. Tarpukariu čia gyveno ir LR ministras pirmininkas prof. dr. Leonas Bistras, Lietuvos kariuomenės brigados generolai Kazys Sprangauskas ir Kazys Tallat-Kelpša.
Sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas, iš keturių butų padaryti aštuoni, praplatinti keli langai, išimta svarbi sienos rąstinė detalė ir atkeltos svetimos šeimos. Pamečiui namas buvo stipriai nugyventas. Atgavus Nepriklausomybę iš gyventojų butus išpirko Kazio Kerpės anūkas (pašnekovo tėtis), pastatas vėl priklauso šeimai, jis po truputį atnaujinamas. Daugiausiai čia pluša Povilas Konkulevičius. Jis mus pakviečia į remontuojamą butą pirmame namo aukšte, sutvarkius jį bus galima išsinuomoti.
„Čia kapitališkai pertvarkytas butas. Sovietmečiu iš keturių butų perdarant aštuonis buvo atlikta daugybė pakeitimų, išplėštas beveik visas fasadas, dekoratyvinės detalės. Eksterjere originalūs išliko tik laiptinės langas, frontonas ir balkono tvorelė“, – su širdgėla pasakojo architektas P.Konkulevičius ir akcentavo: svarbiausia, kad medinukai būtų naudojami, gyvenami, kitu atveju jiems gresia sudūlėjimas. Medinukų saugotojams reikės daug kantrybės.
Ėmė rinkti medinukų detales
Povilas rodo nuotrauką, kur matyti neseniai pastatytas prosenelio namas: pagrindinį pastato fasadą puošia dekoratyvus laiptinės langas su spalvotais stiklais ir puošnus frontonas, taip pat balkonai su geometrinio ornamento grotelėmis.
Įkvėptas šio grožio Povilas užsibrėžė tikslą atkurti namo autentiką ir ėmė domėtis medinukų fasadais, interjero elementais, rinkti jų detales. Iš pradžių sužinojęs, kad griaus kokį Žaliakalnio medinuką, manydavo, kad pasiims tik kelias rankenėles ir pritaikys čia, tačiau išvydęs medinukų vertinguosius elementus, susižavėjęs jų technologiniais bei architektūrinius sprendiniais, negalėdavo jų palikti sunaikinti.
„Kadangi medinukus taip staigiai griauna – pradėjau namo nešti viską, ką tik įmanoma, nes nebūdavo laiko kada galvoti. Ėmiau išsamiau domėtis tarpukario detalėmis, medžiagomis, technologijomis, kurios dar yra ir labai tvarios. (…) Netrukus išryškėjo problema – sudėtinga medinukus tvarkyti, nes stinga meistrų, o ir pačių medžiagų įsigyti nėra taip lengva“, – įsitikino Povilas.
Kauno medinukų detalių jis randa ne tik griaunamuose namuose, bet ir ieško skelbimuose, užsienio portaluose, būna, apie griaunamus namus praneša ir gyventojai. Tvarkomame bute jis pritaikė rastą vonios užraktą su užrašais „liuosa“ ir „užimta“. Griautuose medinukuose rastą laikrodžio dalį panaudos kaip lentynėlę, rastą užuolaidų karnizą naudos rūbams kabinti. Buto interjere kabo ir šviestuvas iš Minties Rato g. nugriauto geltono medinuko. Iš tarpukario Žemės ūkio rūmų langų architektas ruošiasi gaminti duris.
„Visgi vertingiausios man yra prosenelio medinio namo detalės. Vertinu istoriją“, – atviravo pašnekovas.
Povilas griaunamų medinukų ieško ir detales gelbsti jau penkerius metus. Jo kolekcijoje – durys, langai, langų mechanizmai, rankenos, vinys, kėdės, spintos. Autentiškas detales jis išgelbėjo jau iš 30 griautų Kauno medinukų. Sukauptus daiktus architektas saugo prosenelio namo palėpėje, garažuose ir „Kauno staklių“ gamyklos patalpose.
Saugoti medinį Kauną
Kalbėdamas apie Žaliakalnio medinę architektūrą P.Konkulevičius atkreipė dėmesį, kad prie medinukų nykimo skausmingai prisidėjo istorinis laikotarpis.
„Labiausiai gaila, kad tarpukariu buvo pasėtas auksinis tautos grūdas, užaugo auksiniai javai, bet jie buvo be gailesčio nupjauti ir supūdyti Sibire. Jei sovietai nebūtų užėmę Lietuvos, tikriausiai gyventume kaip Šveicarijoje ar kitoje turtingoje Europos šalyje. 50 metų okupacijos padarė daug… Tam tikra prasme šie griaunami Kauno medinukai – sovietizacijos pasekmė, nes kažkas buvo išvežtas į Sibirą, kažkam per sovietizaciją nenusisekė gyvenimas, buvo sunaikinti žydai. Lietuvos istorija skausminga“, – kalbėjo P.Konkulevičius.
Visgi jis džiaugiasi, kad Žaliakalnis išliko tarsi kaimas miesto centre, o čia esančią unikalią architektūrą būtina saugoti ateities kartoms.
„Šiuolaikinė architektūra yra tarptautinė, parodžius namo nuotrauką neatskirsi, jis stovi Japonijoje, Amerikoje, Anglijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje. Kauno medinukus atskirsi iš karto, jų unikalumas parodo vietinį charakterį, padeda išsiskirti globaliame kontekste: ES, pasaulyje. Jei būsim vienodi – niekam nebūsim įdomūs. Juk visi važiuoja pajausti, kas yra Prancūzija. Į Kauną kviečia Žaliakalnio, Panemunės, Vilijampolės, Šančių medinukai, unikalus tarpukario modernizmas“, – teigė architektas.
Įsteigti Medinės architektūros centrą
P.Konkulevičius su bendraminčiais turi idėją Kaunui – įkurti Medinės architektūros centrą, kuriame gyventojai būtų konsultuojami apie medinukų restauraciją, praktiškai mokomi patys juos tvarkyti, čia būtų kaupiamos žinios, paremtos senaisiais architektūriniais bei technologiniais sprendiniais. Taip pat šiame centre būtų raginama naudoti tarpukario architektūrines detales, jų motyvus pritaikyti šiuolaikinėje architektūroje. Panašių centrų yra Latvijoje ir Estijoje, ten lankytojai vienoje vietoje gauna visą su paveldu ir restauracijos medžiagomis susijusią informaciją.
„Tarpukariu detalių pasirinkimas buvo labai platus ir gan pigus, o dabar – skurdokas. Štai 2022 m. vasarą rinkome aukas Minties Rato g. 24 namui, medienos staklių frezavimo peiliams, su kuriais būtų galima atkurti tarpukario dailylentes. Aplink Kauną radome vos vieną firmą, kuri galėtų tai padaryti, o tarpukariu tokius darbus galėdavo atlikti kiekviena lentpjūvė“, – sakė P.Konkulevičius.
Į naująjį centrą keliautų ir Povilo surinkta medinukų detalių kolekcija, ja galėtų naudotis visi norintieji.
„Seniau lietuviai susėsdavo prie stalo, sukalbėdavo poterius, dėkodavo Dievui už vaišes, kad tokį derlių davė, nes žinodavo, kiek jėgų, energijos reikia viską užauginti. Matydavo vertę. Dabar daug ko nevertiname, medinių medžiagų irgi. Žmonės sako: ai sugadinom, tai išpjausim, išmesim, sudeginsim arba naują nusipirksim. (…) Kartą dirbtuvėse meistrai iš Norvegijos mane mokė senoviniu būdu skaptuoti rąstą, kuris taptų konstrukciniu elementu. Buvo neįtikėtinai sunku, pats prisilietęs prie medžio į jį imi kitaip žiūrėti, pradedi saugoti“, – pasakojo architektas.
Pašnekovas pabrėžė, kad nugriovus medinuką, rąste susikaupęs anglies dvideginis grįžta atgal į atmosferą.
„Reiškia, prie naujai statomo namo reikia pridėti nugriauto medinuko anglies dvideginį. Kai viską sudedi, supranti, kad statyti šiuolaikinį namą nėra tvaru“, – pažymėjo jis.
Iš šiuolaikinių medžiagų atstatyti tarpukario medinuką – irgi ne išeitis.
„Iš šiuolaikinių medžiagų pastatytas tarpukariu stovėjęs to pačio tūrio medinukas – tėra imitacija, iš esmės jis – bevertis. Naujas statinys praranda originalias detales: langai nebus kaip tais laikais, durys irgi, nes Lietuvoje beveik nėra meistrų, kurie galėtų pagaminti pagal senąsias technologijas. Problema, kad saugome tūrį, bet nesaugome tos technologijos, meistrystės“, – akcentavo P.Konkulevičius.
