Kaip per laiką keitėsi architektūros samprata, kaip skaityti statinius ir kas architektūros laukia ateityje? Šiomis temomis pasikalbėjome su Kauno miesto mokslo premijos laureatu, KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovu V. Petruliu.
– Kaip per laiką keitėsi architekto darbo suvokimas?
– Architekto suvokimas kito kiekvienoje epochoje. Tad, nors pastatai buvo projektuojami jau senovės Egipte, tačiau architekto profesija buvo suvokiama kitaip.
Pirmoji Vakarų civilizacijos knyga skirta architektūrai parašyta Antikoje, Vitruvijaus. Tačiau tuo metu dar nebuvo universitetų, kurie ruoštų architektus. Pirmoji epocha, kurioje išsikristalizuoja architekto profesija apjungianti meninius ir inžinerinius gebėjimus, buvo renesansas.
Viduramžių katedrų statytojai save vadino meistrais, todėl vienu iš pirmųjų architektų galėtume laikyti Filippo Brunelleschi, žinomą kaip „Santa Maria del Fiore“ kupolo ir daugelio kitų architektūros šedevrų autorių. Vėliau architekto profesija gryninosi ir apšvietos epochoje tapo akademine disciplina.
– Ar lygiai taip pat kito ir architektūros principų suvokimas?
– Minėtasis Vitruvijus dar pirmame mūsų eros amžiuje architektūros esmę apibrėžė kaip naudos, tvirtumo ir grožio vienovę. Per šią prizmę galime vertinti ir istorinius pastatus, ir šių dienų projektus. Kiekviena epocha turi skirtingą estetikos sampratą, skirtingus funkcinis lūkesčius, keičiasi ir technologinės galimybės.
Visa tai lemia skirtingus projektinius sprendimus. Pavyzdžiui sovietmečiu statyti plytiniai 3–5 aukštų namai turėjo bemaž vienintelį tikslą – apgyvendinti kuo daugiau žmonių. Kiekybė, kvadratiniai metrai čia buvo esminis kriterijus.
Estetika, tuo tarpu, liko paraštėse, vos įžvelgiama. Šiuo metu didesnis dėmesys skiriamas tvarumui, ekologijai, tačiau turime ir vadinamąją parametrinę architektūrą. Architekto ir užsakovo dėmesys čia nukrypsta į technologijų kuriamą estetiką. Taigi, funkcijos, estetikos ir technologinių galimybių balansas kiekviename pastate yra unikalus, tačiau tuo pat metu nulemtas laikmečio.
Įdomu per šią prizmę pažvelgti į istorinius pastatus. Paskelbus vieną ar kitą objektą paveldu, visuomenė jam priskiria naują „naudos“ sampratą. Pavyzdžiui, centrinio pašto „nauda“ nebėra suteikti sąlygas pašto veiklai.
Pastatas įgauną kitą prasmę, tampa mūsu istorijos liudytoju. Sėkmės atvejais, kaip tikėkimės nutiks su paštu čia įkūrus Nacionalinį architektūros institutą, pastatas įgauna funkciją kuri tiesiogiai susijusi su istorinės vertės puoselėjimu. Kitais atvejais į naujos funkcijos paieškas tenka pažvelgti kūrybiškiau.
– Esate minėjęs, kad architektūra daro įtaką žmogaus sprendimams bei elgsenai. Kaip manote, ko reikia ilgai išliekančiai ir žmonių lūkesčius atitinkančiai architektūrai?
– Architektūros ir žmonių elgesio santykis yra be galo įdomi tema. Žinome, kad žmogų architektūros sprendimai tikrai veikia, tad nenuostabu, kad pasibaigus epochai, pasikeitus mūsų poreikiams norisi atsikratyti pastatų, kurių poveikis, perduodama „žinutė“ yra svetima ir nebeatitinka kintančių politinių, kultūrinių ar emocinių visuomenės lūkesčių.
Bet žmogaus ir architektūros ryšys yra labai kompleksiškas ir priklauso nuo daug dedamųjų. Skiriasi mūsų socialinė aplinka, kultūrinės tradicijos, kas būdinga šiltuose kraštuose, nebus būdinga šalto klimato zonoje, kas aktualu demokratinėje valstybėje, nebūtinai puikiai veiks totalitarinio režimo sąlygomis.
Architektūros ir žmogaus kompleksiškumą puikiai iliustruoja plačiai žinomas amerikiečių „Pruitt–Igoe“ projekto likimas. 1951 m. Sent Luiso mieste buvo nutarta įkurti naują gyvenamąjį rajoną ir pristatyti jame identiškų, modernių daugiaaukščių. Šiuo projektu norėta išspręsti socialines prastuose būstuose gyvenančių žmonių problemas.
Tačiau juos perkėlus į naują ir modernų rajoną elgesys nepasikeitė. Taigi eksperimentas nepavyko, rajonas buvo susprogdintas, o populiarusis V. Čerčiliui priskiriamas teiginys „mes kuriame architektūrą, o architektūra kuria mus“ tapo nebe toks įtikinantis. Tai tik įrodo, kad architektūros ir žmogaus santykis itin kompleksiškas, jame aktyviai dalyvauja ir architektūra kaip erdvė, ir žmogus su savo unikaliomis fizinėmis, socialinėmis ar kultūrinėmis kompetencijomis.
– Neretai žmonės atkreipia dėmesį tik į pastato fasadą – į ką dar reikia žiūrėti architektūroje, kas slypi už fasado?
– Fasadas tėra tik pastato paviršius, tuo tarpu architektūra – be galo kompleksiškas fenomenas. Tai techninių galimybių, ekonominių ir socialinių veiksnių rezultatas, todėl turime matyti ne tik paviršių, bet pažvelgti giliau. Galima pajuokauti, kad vertinti architektūrą žvelgiant į jos paviršių – paviršutiniškas užsiėmimas.
Visgi ir fasadai gali papasakoti įdomių istorijų. Tai savotiška objekto vizitinė kortelė, drabužis pagal kurį pasitinkame. Einant gatve ir pamačius pastatą, galima iš karto pasakyti kuomet jis buvo pastatytas. Stilistinės preferencijos, medžiagų pasirinkimas, išsidėstymas sklype, tūrio konfigūracija, leidžia susidaryti gana tikslų statytojo portretą.
Kitaip tariant – architektūra, netgi jos paviršius, yra laikmečio atspindys. Kiekvieno statinio architektūroje atsispindi laikmečio žmonių lūkesčiai ir galimybės. Ko gero neįmanoma rasti architektūros kūrinio, kuris būtų visiškai nepriklausytų laikmečiui. Tiesa, galima imituoti senovę, tačiau tokios laiko dvasios neatitinkančios imitacijos dvelkia kiču.
– Kaip tarpukario architektūra daro įtaką šiandieninei Kauno architektūrai?
– Tiesmukiškai įtaką daro, turbūt, labai retai. Vargu ar kas nors šiuos pastatus kopijuoja, ir vargu ar tai būtų prasmingas užsiėmimas. Reiktų pažiūrėti plačiau. Viena iš svarbiausių tarpukario žinučių šių dienų architektui ir užsakovui – architektūroje yra svarbi kokybė, ne tik kvadratiniai metrai.
Prisiminkime, kone kiekvienas svarbesnis visuomeninis tarpukariu statytas pastatas buvo projektuojamas po architektūrinio konkurso, neretai netgi tarptautinio. Taigi, statant mieste jausta didžiulė atsakomybė. Tai verta prisiminti ir šiandien.
Tuo pat metu ši architektūra yra integrali šiuolaikinio miesto dalis. Tai tarsi miesto piršto antspaudas, kuris mus išsiskiria nuo kitų miestų. Technologijos, statybinės medžiagos ar net idėjos bei lūkesčiai, pavyzdžiui, tvarumas, lengvai kerta valstybių ar net žemynų ribas. Tai sudaro prielaidas naujosios architektūros suvienodėjimui. Todėl sustiprėja senojo sluoksnio reikšmė. Istoriniai pastatai tampa viena iš kertinių miesto unikalumo, jo charakterio prielaidų.
Tarpukario palikimas svarbus ir kaip savotiškas paminklas mūsų tautai, mūsų kovoms už nepriklausomybę, tam, kad šiandien esame laisvi. Joks paminklas konkrečiai asmenybei taip giliai neatspindės kiekvieno, dažnai eilinio žmogaus indėlio kuriant savo šalį, savo nepriklausomybę. Tai, kad šis sluoksnis išlaikė karo ir sovietmečio negandas, mano galva yra mažas stebuklas.
– Dar prieš keliasdešimt metų architektai kūrė pieštukais, dabar kuriame kompiuterinėmis programomis. Kas laukia ateityje?
– Spėjimai kas mūsų laukia ateityje yra gryna fantazija. Per paskutinį pusmetį socialinėje erdvėje išpopuliarėjo diskusijos apie dirbtinį intelektą bei jo galimybes. Stebimės, kaip greitai ir gana prasmingai dirbtinis intelektas kuria tekstus, meno kūrinius. Ko gero galime pajuokauti, kad neužilgo dirbtinis intelektas galės ir projektuoti. Todėl grįš popierius ir pieštukas, o unikalus, ranka atliktas eskizas, tikėtina, vėl taps architekto autorystės patvirtinimu.
Vaidas Petrulis vasario 11 dieną dalyvaus KTU SAF organizuojamoje kasmetinėje A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje moksleiviams. Jis pasidalys savo įžvalgomis apie kitokį architektūros suvokimą su mokytojais, o menotyrininkė Jurga Vitkuvienė kvies sužinoti daugiau apie architektūros žinių ugdymą mokykloje. Dalyvių laukia ir daugiau svečių. Olimpiadoje 10–12 klasių mokiniai galės pasitikrinti savo žinias prieš stojamąjį architektūros egzaminą, o geriausiai pasirodžiusių laukia prizai.
