Apie ketinimą Kauno centrinio pašto pastate įkurti Nacionalinį architektūros institutą pranešė LR kultūros ministerija, galutinį sprendimą dėl to dar turi priimti Vyriausybė.
Planuojama, kad naujoji įstaiga kaups, saugos, tyrinės ir pristatys Lietuvos architektūros meno ir architektūros paveldo muziejines vertybes, vykdys tyrimus, inicijuos ir įgyvendins šios srities projektus, rengs kūrybines dirbtuves, konkursus, festivalius ir kitus renginius, kuriuose bus pristatomas ir analizuojamas architektūros menas.
Ji taip pat galės užsakyti sukurti meno kūrinius, steigti architektūros meno apdovanojimus, jai bus pavesta pristatyti Lietuvos architektūrą užsienyje.
– Ar Kauno architektų bendruomenei buvo pristatyta Nacionalinio architektūros instituto koncepcija, ar jai pritarė Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius? Ar tai atitinka pradinius sumanymus, kuriuos kėlė aktyviai į Centrinio pašto pastato Laisvės alėjoje išsaugojimą įsitraukę architektai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė architektės, beveik dvi praėjusias kadencijas Kauno skyriui vadovavusios Astos Kiaunienės.
– Dauguma architektų bendruomenės labai džiaugiasi šiuo sprendimu, nors galutinės koncepcijos, kodėl pavadinimui pasirinktas ne architektūros centro, o instituto pavadinimas, versija man nėra žinoma. Pradžioje buvo svarstoma tarp architektūros muziejaus ir centro pavadinimo, nes manyta, kad gal muziejus skamba pernelyg statiškai, o centras galėtų užsiimti platesne veikla.
– Jūsų vertinimu, kokios dabar yra didžiausios Kauno aktualijos, susijusios su miesto vystymusi ir plėtra?
– Džiugina tam tikras miestą apėmęs optimizmas, naujų visuomeninių objektų statybos – tai nuteikia pozityviai. Kai susitvarko viešosios erdvės, ateina ir privačios investicijos, visi išlošia.
Miestą labiausiai reprezentuoja jo centras, tad išskirčiau naujai konceptualiai tvarkomą Nemuno salą. Tiesa, joje statomi objektai dar nėra baigti ir galutinio rezultato dar teks palaukti, tačiau tame matau daug pozityvo, nes pajudės ir kito Nemuno kranto projektai.
Labai laukiame tilto iš salos į kitą krantą ir koncertų salės statybų pradžios. Tai duos didelį postūmį kito Nemuno kranto vystymuisi. Teko dirbti prie šios Nemuno pusės teritorijos išvystymo koncepcijos. Ją inicijavo privačių teritorijų turėtojai – puikus pavyzdys, kai verslas pasižiūrėjo ne individualiai kiekvienas į savo turimą sklypą, bet sutarė dėl bendros koncepcijos. Jei ji bus plėtojama, turėsime labai gražią naują Kauno traukos vietą. Taip arti miesto centro turime unikalų, tačiau visiškai netvarkomą plotą, džiugu, jei tai pajudės iš sąstingio.
– Minėjote, kad koncepcijoje siekiama iš esmės išsaugoti esamą unikalumą, net „Kauno grūdų“ gamyklos siloso bokštus?
– Dabartinis vaizdas yra miesto ženklas, tapatybės dalis. Tuo ir įdomus miestas, kad jame sluoksniuojasi skirtingus periodus rodantys simboliai, kurie daro miestą unikalų. Todėl reikia didelės išmonės ir bendro darbo, kad išsaugotume tai, kas paveldo prasme yra unikalu ir vertinga, ir transformuotume į naują miesto būvį. Šioje teritorijoje siekiama išsaugoti net geležinkelį, kuris yra skirtas gamybai, tačiau galėtų transformuotis į kitą paskirtį. Taip pat ir pačios krantinės struktūra įdomi, gaila, joje jau nebepavyko išsaugoti kranų, kurie ten stovėjo, – būtų suteikę teritorijai ypatingo žavesio.
– Kauniečiai labai atsargiai žiūri į dabartinės miesto valdančiosios daugumos planus tvarkyti pakrantes.
– Dėl Šančių, Vilijampolės man kur kas labiau neramu. Kaip ir dalies Žaliakalnio. Šie rajonai vystėsi kaip Kauno priemiesčiai, kurie miestui augant tapo miesto centro tapatybės dalimi. Juose išlikę nemažai medinės architektūros, dominuoja mažaaukštė statyba, būtų labai apmaudu, jei neišsaugotume šio unikalumo. Tai yra miesto centro paribiai, kurie savo medžiagiškumu, tradicija labai vertingi, daro miesto architektūros audinį išskirtinį.
Žinoma, labai norėtųsi, kad daugėtų žmonių, norinčių ir siekiančių išsaugoti medinį miesto paveldą, tačiau tam reikia daugiau kitokios sanklodos žmonių. Antra vertus, žinios, didesnė informacijos sklaida apie vertę gal keistų ir požiūrį. Kaip nutiko su tarpukario architektūra, juk su ja gyvenome ir prieš 15–20 metų, bet vertę visuomenė pradėjo suvokti tik pastaraisiais metais, kai apie tai labai daug kalbėta, – išaugo žmonių noras šiuose pastatuose gyventi, poreikis juos tvarkyti.
– Smagu žinoti, kad Kauno praeities architektūra turi išliekamąją vertę, tačiau apie šių dienų statinius tą sunku pasakyti?
– Nesutikčiau, pastatome ir naujų objektų, kuriais grožimės parodose. Iš tokių išskirčiau Nemuno prieplaukos verslo centro pastatą ALIA, kuris atkreipė tarptautinės komisijos dėmesį šiais metais vykusiame konkurse „Žvilgsnis į save“ kaip vienas geriausių kūrybiškos renovacijos pavyzdžių. Teigiamai vertinčiau ir Dariaus ir Girėno stadiono projektą.
Gal kiek labiau liūdina privačių gyvenamųjų objektų vystymas, tačiau tai susiję su žmonių perkamąja galia. Jei žmogus sunkiai įperka didesnį nei 30 kv. metrų būstą, tikriausiai sunku tikėtis, kad plėtotojai investuos į išskirtinius fasadus, projektus, todėl vyrauja ekonominio biudžeto objektai. Šioje vietoje vėlgi išskirčiau kitame Nemuno krante plėtojamą Nemunaičių kvartalą, manau, jis kurs pridėtinę vertę ne tik jo gyventojams, bet ir miestui. Kol kas matau labai geras tendencijas jį plėtojant, realybė atitinka numatytą koncepciją.
– Šis objektas susijęs ir su planuojamu Kėdainių tiltu bei H. ir O.Minkovskių gatvės aplinkkeliu. Ar nepakenks šie objektai koncepcijai?
– Miesto plėtroje yra sprendimai, kurie nėra vienareikšmiški, todėl reikia sverti visus „už“ ir „prieš“. Mano galva, Kėdainių tiltas labai stipriai keistų unikaliausią ir sakraliausią miesto gamtovaizdį – dviejų upių santaką. Todėl nauda iš jungties, kuri spręs vienas problemas, bet gerokai keis vaizdą, kuris yra Kauno tapatybės dalis, abejotina. Dėl H. ir O.Minkovskių gatvės, kiek man žinoma, atsižvelgiant į kito kranto koncepciją, prie kurios dirbo grupės architektų ir urbanistų, yra svarstymų nedaryti tos gatvės tokio didelio pravažumo, studija rodo, kad tai nėra reikalingas sprendimas.
– Kur link linkėtumėte vystytis Kaunui?
– Manau, kad nieko geresnio, kaip grįžimas prie upių, neįmanoma sugalvoti. Smagu, kad per dešimtmetį sumažėjo šabakštynų ir upės pasimatė. Dabar reikia sprendimų, kad prie jų daugėtų veiklos, infrastruktūros objektų, kurie trauktų žmones grįžti prie upių.
