Architektas R. Bimba su komanda jau du dešimtmečius kuria modernųjį miesto veidą. „Tai „tylusis darbininkas“, aukščiausio profesionalumo darbais keičiantis ir auginantis Vilnių“, – įteikdamas reikšmingą apdovanojimą kalbėjo sostinės meras R. Šimašius.
Šv. Kristoforo apdovanojimai įteikti 25-ąjį kartą, iki šiol jį gavo architektai Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Robertas Zilinskas, Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, Mindaugas Grabauskas.
– Jūs architektų biurą „Architektūros kūrybinė grupė“ (AKG) su kolega S. Šliažu įkūrėte 2001-aisiais, iki tol dirbote užsienyje, Vilniuje ir Vilniui projektuojate jau daugiau kaip dvidešimt metų. Kokią sostinę jūs, kaip architektas, matėte tik pradėjęs projektuoti ir kokią matote dabar?
– Projektuoti pradėjau studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, po paskaitų dirbau pas Algimantą ir Vytautą Nasvyčius Miesto statybos projektavimo institute, kur teko praleisti itin daug laiko.
Tuo metu įsivaizdavau stambiagabarites struktūras, nes viskam, kas tuomet statyta modernaus, tam, ką projektavo architektai Vytautas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Algimantas Mačiulis, daugiausia naudoti surenkamieji gelžbetoniniai elementai ir jų formos.
Tuomet dėl medžiagų stygiaus, architektams pasireikšti buvo sudėtinga. Tinkas, plytos, betonas, dar, galbūt, varis – visi projektai dėl naudotų vienodų medžiagų buvo daugmaž panašūs.
Pabaigęs Vilniaus dailės akademiją, dirbau užsienyje kaip laisvai samdomas architektas. Grįžus į Lietuvą, prasidėjo vadinamasis „architektų badas“, tuo metu, kai vyko Sąjūdis, keitėsi santvarka, buvo stiprus ekonominis nuosmukis, nebuvo daug darbo, statyti pavieniai objektai – modernūs, sykiu juose kartojosi tai, ką mes visi mokėjome ir mus mokė. Yra keli objektai, kurie atrodė, viena vertus, šiuolaikiški, antra vertus, nuobodūs.
Vėliau įvyko lūžis: Lietuvos architektai pradėjo dažniau išvažiuoti į kitas šalis, matyti ten kuriamą architektūrą. Lietuvoje atsirado naujų pastatų formų, idėjų ir net filosofijos, kurios itin trūko. Jei projektuoji, juk pieši ne tam, kad būtų gražu, bet ir tam, kad pastato tūris urbanistiškai tiktų konkrečioje vietoje.
Toliau – idėja, išraiškos filosofija. Jeigu neturi filosofijos, nesvarbu, ar tai būtų karuselė, apžvalgos ratas, ar dar kažkas, kad ir kaip jis derėtų aplinkoje, tu nežinai, kodėl jis toks, koks yra. Jei turi filosofiją, esi ramus. Tuomet žiūri, ką pasakys visuomenė. Ar tu teisingai pataikei, ar ne.
Galiausiai, pradedi susisieti urbanizmą su estetika, suprasti, ko nori visuomenė, bandai surasti kažką nauja, išsišokti. Mes turime labai daug pavyzdžių Vakaruose, kuomet Senamiestyje integruojami šiuolaikiniai pastatai. Jie neturi nieko bendro su senamiesčiu, bet dera tame mastelyje ir papildo jį jau šio laikmečio architektūra.
Lietuvoje toks suvokimas dar labai sunkiai skinasi kelią. Pilies gatvėje yra pastatyta keletas naujų pastatų, juos, beje, statė dar man studijuojant, tačiau dabar eidamas gatve neatskiriu, kuris naujas, o kuris ne.
60-jų Suomijos architektūra davė akstiną pokyčiams Lietuvos architektūroje, tuomet 60-taisiais žinomiausi Lietuvos architektai mokėsi iš suomių architektų, jiems tai buvo didelė naujovė. Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) Vokiečių gatvėje – vienas modernių architekto Vytauto Čekanausko suprojektuotų objektų Senamiestyje. Šis pastatas išsiskiria net dabar, jame jaučiama suomiškos architektūros dvasia. Tuo metu ir prasidėjo pirmieji žingsniai į Lietuvos moderniąją architektūrą.
ŠMC – vienas pastatų, kuris Senamiestyje atrodo kaip naujadaras, bet į jį įsilieja. Vėliau architektus užbūrė medžiagų įvairovė: stiklas, plienas, klinkeris, plytos – jos atrišo architektams rankas, jie galėjo laisviau varijuoti kurdami modernią architektūrą. Tuomet prasidėjo kita bėda – kai kurie perlenkė lazdą. Man kūryboje svarbus minimalizmas.
Mūsų kompanija (AKG) stengiasi į tai orientuotis, sykiu nepamiršti filosofijos: kas ir kodėl galėtų atsrasti konkrečioje vietoje. Svarbu urbanistika, gabaritai ir vietos charakteris, bet sugalvoti, kodėl pastatas bus toks, reikalinaga įdėja, filosofija. Reikia susikurti sau istoriją ir bandyti ją rutulioti. Nelabai daug kas tos tavo istorijos klauso, nesupranta, kam to reikia, bet ji tuo metu architektui padeda kurti.
– Ar jums yra tekę susidurti su situacijomis, kuomet istorija negimsta, nesidėlioja? Galbūt, yra tekę atsisakyti projekto būtent dėl to?
– Būna. Daug kas priklauso nuo užsakovo mentaliteto: „Aš noriu daugiau, man leidžia daugiau pastatyti, man netinka tai, ką tu siūlai“. Dėl atsisakymo projektuoti: ko gero, reikia itin savim pasitikėti arba būti genijumi, kad galėtum kažko atsisakyti.
Supraskime, kad pasirašęs sutartį įlendi į „biurokratinę košę“, pasirašius ją, prisiimi atsakomybę, atsisakius tęsti darbą gresia baudos ir pan. Mūsų projektų sąraše – ne vienas objektas, kur bandai kažką padaryti kitaip, bet užsakovas, nors turėtų būti komandos dalis, pareiškia, kad bus taip, kad jam atsipirktų, tas vis dar vyksta.
Įsisuka taupumo skaitiklis, tuomet, tą, ką sukūrei, ką nubraižei vizualiai, pradeda paprastinti. Ieškai kompromiso, bandai jį surasti, bet darbą privalai pabaigti.
Yra darbų, kur užsakovas pasigauna tavo filosofiją, džiaugiasi ja, sako: „padarysiu kažką, kas bus matoma, mane kažkas prisimins“. Yra tikrai sėkmingai įgyvendintų projektų.
– Ar pastebite, kad keičiasi užsakovų išprusimas, tampa lengviau kalbėtis ir diskutuoti, ieškant geriausio sprendimo? Ar vis dar tenka pakovoti už savo idėjas?
– Daug ką lemia ambicijos. Apsilanko Dubajuje ir pamato, kaip kokybiškai galima padaryti, jiems kyla klausimas, kodėl aš negaliu? Tuomet suprojektuoji objektą, kol atsiranda patarėjų, kurie suskaičiuoja, kiek tai kainuos. Kam tau daryti taip brangiai, jei gali paprasčiau? Čia juk Rytų Europa, Lietuva.
Dabar užsakovai labiau išprusę, daugiau mato pasaulio, bet vis tiek mums visiems dar reikia kokių 20 metų, kad atsirastų pasitikėjimas architektu ir nekiltų abejonių finansuojant kokybišką architektūrą. Kam daryti brangiai, jei galima pigiau, ir investicijos atsipirks greičiau – vis dar yra mąstančių būtent taip.
Žinoma, ne visi. Dirbame su užsakovais, kurie sako: „noriu po savęs kažką palikti, todėl kreipiausi į tave“. Kai kuriuose naujuose projektuose yra polėkis, užsakovai tampa lygiaverčiais komandos nariais.
– Jūs daugiausia projektuojate būtent biurų pastatus?
– Mūsų architektų biurą (AKG) daugelis žino būtent kaip biurų pastatų projektuotojus. Man biurų pastatų suplanavimo sprendimai tiesiog įaugę. Individualiuosius namus esu projektavęs, bet tam, mano akimis, reikia būti labai geru psichologu: juk tenka bendrauti ne tik su užsakovu, bet ir jo žmona, vaikais.
Gerbiu architektus, kurie suprojektuoja nuostabius individualiuosius namus, bet jie turi susigyventi su užsakovo šeima. Man, ko gero, per maži matmenys įdėti tiek energijos, kiek jos skiriu projektuodamas.
Biurų pastatas skirtas skirtingiems žmonėms, kurie įsigys ar nuomosis patalpas. Suprojektuoti individualųjį namą – didžiausia įmanoma atsakomybė, nes jis skirtas šeimai, kuri toliau jame gyvens. Pradžia – pažintis su šeima, man tai nėra paprasta.
Kalbant apie daugiabučius, esame projektavę ir jų: ieškai tam tikros filosofijos, bet dauguma daugiabučių – ekonominės klasės, vienetai projektuojami centre, Senamiestyje. Mano: suprojektuosime, parduosime, užmiršime tą namą.
Jie pastatyti, žmonės nusipirkę, plėtotojo jau nėra, matau nemažai neprižiūrimų daugiabučių. Administraciniai, visuomeniniai pastatai labiau prižiūrimi, daug maloniau į juos ateiti po dešimties metų. Dažnai tenka atsimušti į užsakovo pageidavimus, netobulą statybų įstatyminę bazę. Kaip rodo mano praktika, kitose šalyse viskas paprasčiau, mūsų šalyje rezultatą, tokį, kokį nori, pasiekti labai sudėtinga. Kartais tenka daug ko atsisakyti.
– Kaip jūs vertinate bendruomenių, gyventojų įsitraukimą, pristatant planuojamus projektus sostinėje?
– Svarbiausia, kad miestas turi vystytis, jis negali stagnuoti. O kiek žmonių, tiek nuomonių. Jei kieme pro langą mato garažą ir alyvų krūmus, žinoma, norisi, kad taip ir liktų.
Bet juk miestas turi keistis. Manau, pakanka visuomenę informuoti, laikytis taisyklių ir reikalavimų, kuriuos nustatė miestas: kokio dydžio, matmenų ir paskirties pastatas gali būti statomas konkrečioje vietoje. Jei visuomenė prieitų prie bendros nuomonės, būtų paprasčiau, bet šimtai, tūkstančiai žmonių turi skirtingas nuomones, visų išklausyti ir į jas atsižvelgti neįmanoma. Manau, kad viešumas privalo būti, bet visuomenė irgi turi nepamiršti, kad miestas negali stovėti vietoje.
Žmogus gyvena šalia judrios gatvės, kur per dieną pravažiuoja 15 tūkst. automobilių. Projektuojant daugiabučio įvažiavimą, kuriuo judės 150 automobilių, gyventojas rašo pretenziją, stabdo statybas, skundžiasi, pamiršęs, kad pro šalį kasdien pravažiuoja tūkstančiai jų.
Kiek reikia energijos išaiškinti, kad pusantro šimto automobilių nevažiuos nuolat, o pro šalį jų pravažiuoja gerokai daugiau?
Kiek metų kai kurie projektai taip ir įstrigę. Manau, jog iš esmės reikia peržiūrėti teisinę bazę. Kai kuriose šalyse, norint gauti pritarimą ir leidimą statyboms, pakanka eskizinio projekto.
Lietuvoje, norint gauti statybų leidimą, tenka nueiti kryžiaus kelius. Kiek architektas, užuot laiką skyręs kūrybai, turi spręsti įvairias problemas? Pasaulyje yra garsių architektų, kurie nubraižo eskizus, o kitos kompanijos atlieka likusius darbus. Bet – ne Lietuvoje.
– Ar yra projektų kuriais didžiuojatės labiau nei kitais ir kurie iki pat šiol brangūs: dėl filosofijos, vietos, architektūrinių sprendimų?
– Man neišdildomą įspūdį paliko architektų V. ir A. Nasvyčių suprojektuotas Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Įėjus į vidų, matyti geltonų plytų sienos. Mes įgyvendinome buvusios „Kuro aparatūros“ konversijos projektą, dabar ten veikia Socialinių mokslų kolegija.
Suprojektavome kolegijos vidų: ne tik sienoms, bet ir grindims, luboms parinkome tas pačias plytas. Nebuvau viduje jau metus ar pusantrų, bet vis pasižiūriu nuotraukas, nes tos vidaus erdvės mane išties džiugina.
Antrasis pastatas – Švitrigailos gatvėje esantis „Vilbros“ pastatas. Atėjo žmogus, nežinodamas pas ką, pareiškė, jog nori išskirtinio pastato. Kadangi užsakovo pagrindinė veikla buvo fotoprekės, tas pastatas – tarsi fotoaparato blykstė.
Iš paskutiniųjų – verslo centras Naujamiestyje. Ten filosofija ta, kad jei atsistosi sankryžoje, apsisuksi ratu, pamatysi daug skirtingos architektūros pastatų: silikatinių plytų, senų pokarinių namelių, caro laikų geltonų plytų pastatų, taip pat – Naujamiesčio pastatų langų, tūrių, formų sudalijimas – visa tai bandėme įtraukti projektuodami šį biurų pastatą. Nesvarbu, kad jam panaudotas aliuminis, Naujamiesčio atmosferą stengėmės prisijaukinti per baltą perlamutro spalvą. Šis pastatas man vis dar labai jaukus.
Taip pat biurų pastatas „Park Town“. Turėjo būti suprojektuotas vienas ilgas, siauras, lenktu stogu pastatas, nes užsakovai turėjo įsigiję tik vieną pailgą sklypą. Kreipėsį į mane.
Šio biurų pastato stogo forma iš miesto pusės kyla į Šeškinės kalną prie jo prisitaikydama, žiūrint nuo jo – kyla į naujojo miesto centro aukštuminių pastatų dalį papildant miesto siluetą – tokia šio projekto filosofija. Prasidėjus biurų pastato statyboms, įsigijo kitus sklypus, kreipėsi, kad suprojektuotume kitus biurų pastatus. Naujieji tūriai atveriami į būsimąjį japoniškąjį sodą.
Iš esmės man visi mūsų projektai mieli, su komanda (AKG) dirbame ir stengiamės, žinoma, turime prisitaikyti prie laikotarpio ir jo iššūkių.
– Ar jūs vaikščiodamas po Vilnių stebite statomus ar jau užbaigtus pastatus, pasidžiaugiate ar pasipiktinate, jei jis, jūsų akimis, tikrai ne ten ir ne toks?
– Visi architektai serga tokia profesine liga. Tu jauti atsakomybę už šį miestą. Jeigu tiek metų jį „gadinu“, vadinasi, atsakomybę turiu. Tuomet žiūriu, ką kažkas kitas padarė, kaip atrodys: džiaugiuosi už kažkuriuos kolegų pastatus, yra tikrai vertų dėmesio, atrodo, ten jie turėjo būti, tikrai pavyko.
Visą laiką matai, kur koks kampas pasikeitė, stebi aplinką. Vilnius savo identitetą turi ir labai ryškų. Gerai, kad Vilniuje modernių pastatų įvairovė tokia didelė.
