Valstybinė kultūros paveldo komisija nagrinėjo statybų procesus Vilniaus Misionierių vienuolyno statinių ansamblyje ir greta Lukiškių aikštės esančiame Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios statinių komplekse. Misionierių ansamblyje 2021 m. buvo užbaigtas prieštaringai vertinamas „Misionierių sodų“ gyvenamųjų namų projektas, o buvusioje Šv. Jokūbo ligoninės teritorijoje suprojektuoti pastatai dar tik statomi, darbus planuojant baigti 2024 m.
„Vilniaus Baroko ansambliuose vykdomos statybos sukėlė ir tebekelia didelį rezonansą visuomenėje, o visuomenės keliami klausimai dėl kultūros paveldo apsaugos yra labai svarbi mūsų funkcija. Be to, šios kadencijos Paveldo komisija yra sutarusi identifikuoti ne pavienes, o sistemines paveldo apsaugos problemas“, – apie aplinkybes, paskatinusias pradėti tyrimą, sakė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Nuo 2021 m. birželio vykdyto tyrimo tikslas buvo išnagrinėti ir rekonstruoti šiuose dviejuose Vilniaus Baroko architektūrą reprezentuojančiuose nacionalinės reikšmės objektuose vykdytos plėtros procesą, įvardinti ir paviešinti neigiamą poveikį kultūros paveldui turėjusius veiksnius, bei pateikti išvadas dėl sisteminių paveldo apsaugos problemų.
Tyrimo metu Paveldo komisijos nariai ir išorės ekspertai gilinosi į sklypų ir pastatų privatizavimo procesą, ansambliuose atliktus tyrimus ir ekspertizes, vertinimo tarybų sprendimus ir apsaugos reglamentus, teritorijų planavimo procesą, analizavo architektūrinius konkursus ir statybų įgyvendinimą, viešojo intereso gynimo sąlygas.
„Problemos sudėtingumas ir pasirinkta metodologija lėmė tai, kad darbas truko gana ilgai, todėl atsakingai teigiame, kad mūsų išvados yra pagrįstos ilgu, nuosekliu ir sisteminiu tyrimu“, – teigė V. Ščiglienė.
Apgaulinga įstatymų laikymosi regimybė: deklaruojama viena, o daroma kita
Tiriant privatizavimo procesą nustatyta, jog investuotojai, pirkdami pastatus ir sklypus žinojo apie šiems objektams taikomus paveldosauginius apribojimus, tačiau po privatizacijos jų nesilaikė. Paveldosaugos reikalavimai po privatizacijos buvo tikslinami ir keičiami projektų vystytojams naudinga linkme.
Analizuodama nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimus ir apsaugos reglamentus Paveldo komisija nustatė tam tikrus dėsningumus. Abiem atvejais Vilniaus savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybose buvo priimti sprendimai leisti padalinti istoriškai susiklosčiusias paveldo objektų teritorijas į kelis paveldosaugos požiūriu nevienodos vertės sklypus.
Sumažinus nacionalinės reikšmės ansamblių teritorijas, nuo jų atskirtuose paveldo apsaugos požiūriu žemesnio reikšmingumo sklypuose buvo sudarytos sąlygos vystyti statybos projektus (greta Misionierių bažnyčios jau iškilo „Misionierių sodų“ gyvenamieji namai, Šv. Jokūbo ligoninės teritorijoje darbai tebevyksta).
Be to, padalijus ansamblius į paveldosaugos požiūriu skirtingos vertės sklypus, su jais susijusius klausimus pradėjo svarstyti skirtingos institucijos – minėta Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba ir analogiška taryba prie Kultūros paveldo departamento. Šioji, neturėjo informacijos apie tai, kokie sprendimai priimami greta barokinių ansamblių suformuotuose sklypuose, tarybų sprendiniai nekoreliavo tarpusavyje.
Nustatyta, kad neretu atveju dokumentuose būdavo deklaruotas paveldosaugos reikalavimų laikymasis, bet realiai vykdyti jiems prieštaraujantys veiksmai.
Pavyzdžiui, Misionierių ansamblio atveju Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus išduotuose specialiuosiuose paveldosaugos reikalavimuose minima formuluotė „statyba atkuriant neišlikusį sklypo užstatymą“, tačiau realybėje buvo projektuojami visiškai kitokie nauji statiniai. Ten pat nurodyta vadovautis vienas kitam prieštaraujančiais dokumentais, tokiu būdu formaliai įvardijant saugiklius, bet realybėje atveriant kelią interpretacijoms ir selektyviam reikalavimų išpildymui.
Pilkoji tyrimų zona
Paveldo komisija atkreipė dėmesį į paveldo objektuose vykdomų specialiųjų tyrimų ir ekspertizių spragas – Lietuvoje iki šiol neapibrėžti ir nereglamentuojami urbanistiniai, kultūrinio kraštovaizdžio ir panašūs tyrimai, nėra išplėtota jų metodika, trūksta teisės aktų, nustatančių kokių rūšių ir kokios apimties tyrimus būtina atlikti prieš planuojant ūkines veiklas.
Abiem atvejais prieš projektavimo darbus nebuvo atlikti nešališki taikomieji tyrimai, kuriuose būtų atskleista Misionierių ansamblio ir Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo komplekso reikšmė urbanistinėje aplinkoje. O ardomieji tyrimai neturėjo įtakos paveldo objektų aplinkos ir tūrinės-erdvinės struktūros išsaugojimo klausimams.
Jie buvo atliekami per vėlai – kartu su projektavimo darbais ar netgi taikantis prie pastarųjų. Priimant sprendimus dėl naujų statybų nesivadovauta ankstesnių tyrimų išvadomis arba jos pernelyg laisvai interpretuotos. Jau ne pirmą kartą Paveldo komisija atkreipia dėmesį, kad tyrimų medžiaga nėra sisteminama, recenzuojama ir viešai prieinama.
Analizuojant duomenis išryškėjo ir skaidrumo problema – Lietuvoje taikomieji paveldo tyrimai dažniausiai finansuojami privačiomis investuotojo lėšomis, todėl egzistuoja galimybė paveikti jų rezultatus. Tas pats pasakytina ir apie paveldosaugos specialiąsias ekspertizes, kuriose nauja statyba taip pat gali būti įvertinta tendencingai.
„Mažų žingsnelių“ praktika – tikslinga strategija ar institucinio nuoseklumo trūkumas?
Tyrimas išryškino vieną opiausių problemų – sprendimų priėmimo fragmentiškumą. Su nagrinėtais Baroko objektais susiję klausimai buvo sprendžiami nedideliais etapais, priimant dalinius, kultūros paveldo saugojimui iš pirmo žvilgsnio nekenksmingus sprendimus. Jie buvo tvirtinami vis kitos sudėties Vilniaus miesto ir Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybose, o procesas vyko ne vienerius metus.
Taip nuosekliai vykdomomis nedidelėmis procedūromis buvo esmingai pakeista urbanistinė bei architektūrinė aptariamų kompleksų visumos koncepcija, o pakeitimų suma nulėmė didelius paveldo verčių praradimus. Komisija nesiima vertinti ar tai buvo daroma kryptingai, ar tai tiesiog institucinio nuoseklumo stoka.
Reikšminga ir tai, kad tiek Vilniaus miesto, tiek ir Kultūros paveldo departamente suburtose vertinimo tarybose esama darbo tvarkos trūkumų: su nagrinėjama medžiaga tarybų nariai dažnai būna supažindinami posėdžių išvakarėse arba net jų metu, informacija pateikiama nepilnos apimties, o posėdžio protokolas vėliau tarybų nariams nebūna siunčiamas.
Taip atsiranda galimybė manipuliuoti tarybos narių nuomone. Ydinga ir tai, kad vertinimo tarybose dalyvauja su vystytojo projektu tiesiogiai susiję planavimo ir projektavimo etapų specialistai, sukeldami reputacinę žalą tiek sau, tiek visai paveldosaugininkų bendruomenei.
Nykstantis savitumas, architektūriniai konkursai ir strateginio bylinėjimosi reiškinys
Paveldo komisija akcentuoja, kad tirtais atvejais teritorijų padalinimo bei tikslinimo procedūros atliktos tose teritorijose statybas numačiusių bendrovių iniciatyva ir atitiko jų interesus – nuo vienuolynų atskirtuose gretimuose sklypuose buvo sudarytos sąlygos intensyviai daugiaaukštei statybai.
Nors vienas iš tirtų objektų, Misionierių ansamblis, patenka į UNESCO Pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro – teritoriją, kurioje galioja itin griežti apribojimai, tai ansamblio neapsaugojo nuo užstatymo – 2015 m. specialiojo plano viršenybę Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui patvirtino tuometis Kultūros ministras.
Abiejuose paveldo objektuose sumanytų naujų statybų projektams nepritarė nei visuomenė, nei profesionalų bendruomenės. Misionierių ansamblio atveju 2014 m. architektūrinį konkursą laimėjęs UAB „Do Architects“ projektas susilaukė aštrios neigiamos visuomenės reakcijos, UNESCO atstovų dėmesio ir viešojo intereso gynimo iniciatyvų (tame tarpe – iš Valstybinės kultūros paveldo komisijos).
Tačiau nei projektuotojai, nei projektą tikrinantys valstybės ar savivaldybės tarnautojai neatsižvelgė į pastabas, o projektuotų statinių apimtys, atvirkščiai, netgi išaugo. Kiek kitaip klostėsi projektavimo procesas buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijoje. 2018 m. projektą vystė UAB „Archinova“, tačiau ir vėl kilus audringoms viešoms diskusijoms, vystytojai buvo priversti atsisakyti pasirinktos architektūrinės vizijos ir paskelbti architektūrinį konkursą, kurį 2019 m. laimėjo ta pati UAB „Do Architects“, kurios projektas įgyvendinamas šiuo metu ir jo poveikis aplinkai dar nėra matomas.
Architektūrinių konkursų metu jų dalyviai ir vertinimo komisijos nariai į konkurso sąlygose pridėtus paveldo apsaugos reikalavimus žiūrėjo kaip į rekomendaciją, o konkursų rezultatus lėmė individualios architektų kūrėjų raiškos savybės ir būsimų investuotojų interesų išpildymas. Vėliau, iškilus akivaizdiems prieštaravimams, statybų verslo ir paveldosaugos atstovų derybose paveldo vertė dažniausiai aukota, prioritetą teikiant projektus vystančių įmonių lūkesčiams.
Tyrime Paveldo komisija taip pat atkreipė dėmesį ir į strateginio bylinėjimosi reiškinį, kuomet vystytojas daro spaudimą aktyviems visuomenės atstovams ir institucijoms keldamas bylas teisme.
Nustatytoms problemoms – Paveldo komisijos siūlymai
Valstybinė kultūros paveldo komisija pateikė pasiūlymus kaip galėtų būti išvengta panašių atvejų pasikartojimo ateityje: nuo teisės aktų keitimo, nešališkų paveldo tyrimų reglamentavimo, vertinimo tarybų darbo tvarkos gerinimo, architektūros konkursų tobulinimo, korupcijai atsparios aplinkos kūrimo, visuomenės informavimo ir įtraukimo didinimo, bei daugelį kitų.
Tyrimą atliko Paveldo komisijos nariai doc. dr. Vaidutė Ščiglienė, dr. Viltė Janušauskaitė, dr. Dalia Vasiliūnienė, Andrijana Filinaitė, Augis Gučas. Tyrimus vertino ekspertės architektės Asta Prikockienė ir Giedrė Filipavičienė. Talkino Paveldo komisijos administracijos darbuotojai Viktorija Gadeikienė ir Rimantas Bitinas.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.
