Kauno technologijos universiteto (KTU) vyriausiasis mokslo darbuotojas doc. dr. V.Petrulis aktyviai vadovauja nacionaliniams ir tarptautiniams architektūros istorijos bei paveldosaugos srities mokslinių tyrimų projektams.
Jis profesionalų, studentų ir paveldo bendruomenės plačiai naudojamo skaitmeninio Lietuvos architektūros istorijos archyvo autc.lt iniciatorius ir vienas iš autorių. Mokslininkas prisideda prie Kauno modernizmo populiarinimo vietiniame ir tarptautiniame kontekste – dalyvavo pristatant Kauno modernizmo architektūrą Europos kultūros paveldo ženklo nominacijai ir prisidėjo prie UNESCO pasaulio paveldo nominacinės bylos rengimo.
– Kuo jums reikšmingas šis apdovanojimas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė architekto V.Petrulio.
– Visų pirma vertinu, kad tai yra ne mano asmeninių nuopelnų, o labiau mūsų komandos darbo įvertinimas. KTU Architektūros ir statybos institute veikiantis Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras skaitmeninį Lietuvos architektūros istorijos archyvą pradėjo kurti 2009 metais, nors iš tiesų fizinis archyvas yra kaupiamas nuo praėjusio šimtmečio 6-ojo dešimtmečio. Tad galima sakyti, kad aktyviai populiariname architektūros istoriją, ypač tarpukario Kauną, jau daugiau kaip dešimt metų.
Visų pradininkų nuopelnų neprisiimame – visos architektų kartos savaip interpretavo ir reflektavo modernizmą. Džiugu, kad tos refleksijos, domėjimasis suprantama kalba pasiekė plačiąją visuomenę ir užaugino pasididžiavimą Lietuvos architektūra, parodė, kad esame visaverčiai pasaulio architektūros istorijos kontekste.
– KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininkų kuriama skaitmeninė Lietuvos architektūros istorija yra stipriai orientuota į modernizmo architektūrą. Ar tai susiję su turima archyvine medžiaga, ar vis dėlto specialia nuostata?
– Archyvo skaitmeninimas tapo įmanomas tik dėl to, kad institute jau buvo sukaupta solidi istorinė medžiaga. Žinoma, ji susijusi ne tik su Kaunu, bet ir su visa Lietuva. Tačiau sakyčiau, kad archyvo pradžia buvo būtent orientacija, savotiškas laiko ženklas, nes tada fokusavomės į tarpukarį ir jo metu vyravusį modernizmą, kuris be Kauno pavyzdžių neįsivaizduojamas.
Dabar, pavyzdžiui, dirbame prie monografijos, kurioje kalbėdami apie praeitį jau pradedame analizuoti 1918–1925 metais vykusią visos Lietuvos miestų ir miestelių modernizaciją. Kaunas jau vertinamas per atstumą, per bendrą vietinį ir europinį kontekstą. Tai rodo, kad jau esame pasirengę judėti į šalies architektūros istorijos gylį, procesų priežastis. Tačiau visos architektų kartos, pradedant sovietmečiu, baigiant šių dienų jaunąja karta, savaip interpretavo ir sėmėsi įkvėpimo iš modernizmo laikotarpio.
– Terminas „Optimizmo architektūra“, panašu, ir šiomis dienomis teikia mums vilties. Ar tai nėra vis dėlto tam tikras Kauno praeities romantizavimas?
– XX a. vertinimas kaip optimizmo laikmečio, manau, yra labai kontroversiškas. Jis atnešė ne tik progresą, bet ir socialinę nelygybę, karus, holokaustą, antisemitizmą, rasizmą... Kalbėti vien apie optimizmą, apie bet kurį mus ištikusį reiškinį XX a. yra labai vienpusiška. Kita vertus, šis terminas tuo metu labai atliepė poreikį pradėti kalbėti apie tą laikotarpį iš pozityvaus vertinimo atskaitos taško.
Manau, dabar terminą turėtume kitą. Nors tuo metu, kai gimė Kauno modernizmas, optimizmo, tikėjimo ateitimi, patriotizmo buvo labai daug. Kartu tas optimizmas buvo kaip blyksnis, trukęs vos 20 metų. Miesto istorijoje tai akimirka. Tad kodėl jos neišryškinus pavadinant optimistine?
– Beveik penkerius metus trukusioje Kauno – Europos kultūros sostinės programoje daug dėmesio skirta susitaikymui – su miesto praeitimi, savimi, kitais. Iš principo projekto tikslas buvo kurti pasitikėjimą savimi. Kaip manote, ar tai prideda mums optimizmo, kurio, atrodo, labai trūksta karo Ukrainoje kontekste?
– Kultūros sostinė, mano manymu, miesto bendruomenei suteikė pasitikėjimo savimi. Nors įsitraukęs buvau labiau pradžioje, kai dar tik buvo kuriamas projekto „Modernizmas ateičiai“ konceptas, iš tiesų vertinant kiek iš šalies pasimatė, kad Kaune yra žmonių, kurie turi stiprių kompetencijų tarptautiniu mastu kurti aukščiausios vertės kultūros produktus.
Kita vertus, jei kalbėtume apie architektūrą, labiausiai išskirčiau sukurtą terpę ir poreikį kalbėti apie paveldą ne iš institucinės pusės, kuri liepia kažką saugoti, vertinti, bet iš asmeninės patirties, įsitraukimo į domėjimąsi istorija, per kurią kuriame visuomenės norą, gebėjimą, siekį vertinti, saugoti, rūpintis mūsų architektūros paveldu. Ne dėl to, kad kažkas liepia saugoti, o todėl, kad mums patiems rūpi. Nes būtent tai ir yra vertė, kai pats noriu saugoti ir skiriu pastangas procesui. Nes man, mano aplinkai tai svarbu.
– Panašu, jog ši idėja puikiai atliepia tendenciją, kad šiame amžiuje menas vis labiau tampa nematerialiu, patyriminiu, įtraukiančiu procesu?
– „Praktingos nuotaikos raguočiai“, – taip pragmatišką architektūros užsakovą pašiepė tarpukario architektas Vladimiras Dubeneckis. Visuomet bus daug žmonių, kuriems rūpės materiali, apčiuopiama vertė. Natūralu, kad esame skirtingi ir tikrai nereikia tikėtis, kad visi vien rūpinsis paveldu, suvoks jo tikrąją vertę, bet bus labai džiugu, jei tokių žmonių daugės.
– Ar galite įvardinti objektą, kuris Kaune buvo pastatytas šiame amžiuje ir gali pretenduoti į išliekamąją vertę, kuria ateityje didžiuosimės?
– Globaliame amžiuje statybos vienodėja, pradedant Kinija ir baigiant Lietuva. Sakyčiau, kad dėl globalizacijos vienodėja statybos medžiagos, atsiranda vis daugiau daugeliui šalių priimtinų statybos kriterijų, reglamentų. Antra vertus, gali būti, kad tiesiog reikėtų vertinti architektūrą iš laiko atstumo. Mano vertinimu, „Žalgirio“ arena ateityje išliks tarp reikšmingesnių statinių, nors žmonės šį statinį vertina skirtingai, daugeliui jis ir šiandien vis dar atrodo baisus.
Kontroversiškos nuomonės istoriko nestebina. Pavyzdžiui, kai buvo statomas vienas reikšmingesnių Lietuvos modernizmo pastatų – Kauno centrinis paštas, irgi buvo stipriai kritikuojamas dėl modernizmui nepriimtino dekoratyvumo. Net ir patį Kauną kai kas vadino pavyzdžiu ateities kartoms, kaip negalima statyti miestų. Natūralu, kad dėl architektūros visuomet vyksta aršios diskusijos, žmonės turi skirtingas patirtis, požiūrius, išsilavinimą, suvokimą.
