Galbūt tai dabar vienintelė galimybė mūsų žmonėms prasiblaškyti ir atsipalaiduoti nepaliekant Ukrainos. Juk daugelis negali išvykti ir neaišku, kada vėl galės. Todėl dabar turime sukurti Europą pas save, kad ir po liepsnojančiu dangumi“, – svarsto jis. Per 18 darbo metų komercinio dizaino srityje Volodymyro vadovaujama studija, kurioje šiuo metu dirba 20 žmonių, sukūrė ir įgyvendino apie 200 projektų: restoranų, viešbučių, poilsio kompleksų, SPA ir biurų Ukrainoje bei visame pasaulyje.
V.Nepijvoda buvo ir pirmojo interjero architektūros konkurso „Mano erdvė 2015“ vertinimo komisijos narys, o neseniai viešėjo Lietuvoje, kur galbūt imsis vieno prabangaus SPA atnaujinimo darbų.
– Volodymyrai, ką išgyvena architektas matydamas niokojamus pastatus?, – klausiu Volodymyro, kai vieną viešnagės Vilniuje vakarą jis skyrė mudviejų susitikimui.
– Pamatęs sugriuvusį pastatą architektas pamato jame gyvenimą prieš ir po. Kai kurie mato galimybę sukurti ką nors nauja. Kai kas noriatkurti ir rekonstruoti sugriautus pastatus. Kiekvienas turime savo nuomonę ir požiūrį į tai priklausomai nuo savo kilmės ir pasaulėžiūros. Mūsų projektuotas restoranas „7 ožkos“ Mariupolyje buvo visiškai sunaikintas. Keli mūsų kurti restoranai liko okupuotame Berdianske. Džiugu, kad jų savininkams pavyko palikti miestą, o štai pastatų likimas dabar nežinomas.
Restoranas „Puri Chveni“ Charkovo centre nukentėjo per raketų atakas, tačiau dalis komandos sugrįžo į jį, sutvarkė reikalus ir pradėjo dirbti karo režimu – gamina maistą labiausiai subombarduotam Charkovo rajonui, žmonėms, kurie bėga nuo apšaudymų, ligoninių ir morgo darbuotojams.
Tačiau net ir niokojamoje šalyje gyvenimas nesustoja. Mes, kūrėjai, privalome dirbti, nesustoti. Šį mėnesį Vakarų Ukrainos kalnų slidinėjimo kurorte Bukovelyje atidarytas mūsų kartu su architektų komanda suprojektuotas viešbutis HAY. Tai šiuo metu vienas prabangiausių tokio tipo pastatų visoje Ukrainoje.
– Naujas prabangus viešbutis Ukrainoje atrodo kiek siurrealistiškai, nes pasaulio žiniasklaidos kanaluose matome ne naujai kylančius, o naikinamus ir sugriautus pastatus, be namų likusius žmones, suluošintus karius.
– Klausiate, ar verta dabar atidaryti tokius viešbučius ir restoranus Ukrainoje? Manau, kad tai būtina daryti. Būtina pasauliui parodyti, kad galime būti geri ir gražūs. Be to, tai suteikia mūsų žmonėms galimybę nors kiek pasimėgauti gyvenimu, juk mes paskęstume kare, todėl žmonės gali nors savaitgaliui pabėgti nuo to siaubo, pabūti gerame viešbutyje ar restorane su puikiu aptarnavimu ir komfortu. Galbūt daugeliui tai dabar vienintelė likusi galimybė prasiblaškyti ir atsipalaiduoti neišvykstant iš Ukrainos, nes dauguma tikrai negali išvykti ir neaišku, kada vėl galės. Tad Europą turime sukurti čia, dabar, kad ir degančioje šalyje.
Ne laukti, o parodyti, kad esame gyvi, norime gyventi ir gyvensime, tobulėsime. Karas viską naikina, o aš esu kūrėjas, negaliu nestatyti, negaliu sustoti, nes kūryba – tai judėjimas į priekį. Kai dirbu, turiu galimybę atitrūkti nuo baisių naujienų ir kitaip padėti savo žmonėms. Dirbk ir daryk gera šaliai! Atsidarys nauji viešbučiai, vadinasi, bus sumokėti mokesčiai, atsiras darbo ir žmonėms nereikės išvykti iš Ukrainos, kad rastų darbo kitur.
– Karas tik laikinai pristabdė daugelio Ukrainos kūrėjų veiklą, susikaupėte, pasijutote reikalingi ir kibote į darbus?
– Po vasario 24 d., kai prasidėjo karas Ukrainoje, dauguma projektų mūsų šalyje buvo sustabdyti, todėl persiorientavome į tarptautinius projektus ir dabar aktyviai ieškome klientų bei partnerių užsienyje. Mums svarbu toliau dirbti, remti Ukrainos ekonomiką ir mūsų kariuomenę.
Bet aš asmeniškai niekada nebuvau liovęsis dirbti, nes aš ne dirbu, o tiesiog mėgaujuosi savo darbu. Todėl tikiu, kad mūsų studija kaip tik dabar yra savo kelio pradžioje ir dauguma geriausių projektų, laimėjimų bei apdovanojimų mūsų laukia ateityje. Šiuo metu dalis studijos žmonių dirba Kijeve, dalis kolegų nuotoliniu būdu iš kitų miestų ir net šalių. Dabar kuriame kelių didžiulių poilsio kompleksų projektus Viduriniuose Rytuose ir Amerikoje.
– Spalio mėnesį prestižiniame tarptautiniame konkurse „Architecture Master Prize“ Niujorke „YOD Group“ sukurtas baras „Buddha-Bar“ laimėjo svetingumo įstaigos interjero nominacijoje. Kai tokia didžiulė konkurencija tarp architektų, šio tinklo savininkai kurti naujo jų veido didžiausiame Amerikos mieste pakvietė būtent jus, nes jie taip pat ukrainiečiai?
– Galbūt. Bet ir man, ir, manau, „Buddha -Bar“ šeimininkams itin svarbu, kad net sunkiu Ukrainai metu laimėtų grožis, sukurtas ukrainiečių. Tai mūsų kultūrinės diplomatijos kalba. „Buddha -Bar“ Niujorke yra dviejų aukštų restoranas, kuriame patiekiami azijietiški valgiai, jis įsikūręs Manhatano kaimynystėje. O pagrindinė projekto idėja – baro, kurio istorija prasidėjo nuo pirmojo jo atidarymo Paryžiuje 1996 m., reinkarnacija.
Siekėme ne tik išlaikyti žinomo prekės ženklo DNR, bet ir autentiškai įlieti jį į Niujorko kontekstą. Teko pasinerti į niekada nemiegančio miesto sluoksnius, nepamiegoti kartu, atrasti, užuosti šį megapolį. Mums pavyko: po kiekvieno apsilankymo Niujorke mūsų galvose ir brėžiniuose projektas vis labiau keitėsi. Puikiai supratome, kad negalėsime priblokšti niujorkiečių, nes visas pasaulis ateina pas juos su geriausiais dalykais. Taigi priblokšti nesistengėme, norėjome likti sąžiningi, gryni.
Dar viena svarbi pergalė šį rudenį – tarptautiniame interjero dizaino konkurse „Restaurant & Bar Design Awards“, kuris kasmet organizuojamas Jungtinėje Karalystėje, mūsų kurtas baro „Deep Bar“ interjeras Dnipro mieste buvo apdovanotas už geriausią dizainą.
Mums svarbu, kad pasaulis pamatytų aukštą Ukrainos interjero dizaino lygį, kokybę ir konkurencingumą tarptautinėje arenoje.
– Buvote pirmojo mūsų konkurso „Mano erdvė 2015“ vertinimo komisijos narys, tąsyk neslėpėte, kad Lietuvos architektų darbai jus tiesiog sužavėjo. Ar ir toliau sekate jų darbus, galbūt palaikote ryšį su mūsų architektais?
– Man labai patinka jūsų šalies architektūros lygis. Žaviuosi kolegų darbų linijų švara ir erdviniu mąstymu. Kartkartėmis stebiu, ką nauja sukūrėlietuviai. Jų darbai įdomūs, yra ko pasimokyti. Esame atviri užklausoms ir pasiūlymams iš Lietuvos. Bendradarbiavimas su Ukrainos įmonėmis dabar yra svarbi solidarumo ir paramos Ukrainai išraiška.
– Jau girdėjome apie planus atkurti sugriautus Ukrainos miestus. Tačiau vienaip mato kūrėjai iš toli ir turbūt visai kitaip padėtį vertinate jūs būdami vietoje?
– Architektų vaidmuo – nekenkti šaliai. Dabar daug kas nori ką nors atstatyti, ką nors restauruoti. Bet pirmiausia reikia išsiaiškinti ir suprasti situaciją. Gal to nereikėtų daryti taip, kaip buvo anksčiau? Svarbu keisti visos šalies valdymo sampratą, parengti ateities miesto planavimo žemėlapį, kuriame svarbiausi būtų žmonės, o ne gatvės su automobiliais ir plėtotojais, turinčiais godžių ambicijų, galinčių sužlugdyti miestą.
– Mes žinome Kijevo Pečorų laurą – garsųjį vienuolyną, žinome, kad jau ne vieną dešimtmetį rengiate interjero konkursus, kuriuose – net keli šimtai dalyvių. Kokia šiandien yra senoji ir kokia moderni Ukrainos architektūra?
– Deja, senąją architektūrą griauna stambūs plėtotojai, norėdami užvaldyti žemę centrinėse vietose ir užauginti kvadratinių metrų, kuriuos galėtų parduoti brangiau ir uždirbti daugiau. Tačiau šiuolaikinė Ukrainos architektūra geresnė už tą, kuri buvo 2000-aisiais. Tik dabar ateina vertės suvokimas, daugelis gerų objektų išties ima džiuginti akį.
– Ukrainietiška - slaviška - rusiška – kaip dabar tai bus ir ar tai bus atskiriama architektūroje? Kaip karas paveiks Ukrainos architektūrą?
– Ukraina tikrai nebebus tokia, kokia buvo. Pagaliau mes išsinėrėme iš Rusijos ir visko, kas rusiška. Mano komanda jau seniai atsisakė bet kokių projektų toje šalyje. Dabar net kalbėti rusiškai man šlykštu. Renkamės kitą kryptį – Europos link, modernios architektūros link. Po pergalės permąstysime, kaip reikia atnaujinti savo miestus ir kaimus, kurie nukentėjo labiausiai. Kursime naujas į žmogų orientuotas erdves. Neabejoju, kad Ukrainoje pastebimai pakils architektūros lygis, o kartu su juo ir žmonių gerovė.
Šiųmečio interjero architektūros visų dalyvių darbus galite pamatyti čia.
