Išliko visas iš pirmo žvilgsnio sužavintis buvusio dvaro architektūrinis ansamblis, praktiškai nematęs restauratorių pudros ir neturintis jokio makiažo, todėl dvelkiantis neįtikėtinu autentiškumu, archajiška dvasia. Dvaras, tapęs iš kartos į kartą išsaugota miškininkų citadele.
Dar labiau intriguoja ir mitologinis šios vietovės šleifas, nukeliantis į baltų dievų pasaulį: ši vietovė ne vieno tyrinėtojo yra siejama su Patrimpo šventykla, iš kurios akmenų esą ir sumūryti dvaro pamatai.
Šventovės mitas
Istoriografiškai Norkaičių dvaro ištakomis galima laikyti jo vietoje buvusią smuklę (arba karčemą), kuriai privilegija išduota 1515 m. Ji buvo išnuomota Johannui Metrickui, o nuo 1540 m. įstaigą perėmė Narkus Thalutt bei jo įpėdiniai. Su šia šeima ir siejamas Norkaičių dvaro vardo atsiradimas.
Tačiau esama ir ne tokios sausos šios vietovės istorijos. JAV 1964–1968 m. išleistame veikale „Mūsų Lietuva“ jo sudarytojas Bronius Kviklys (1913–1990) rašė apie vietos žmonių padavimuose minimą bei senovėje čia garbintą Patrimpą. Jis baltų mitologijoje laikomas senovės prūsų upių ir šaltinių dievu, greičiausiai garbintu XVI a. Manoma, kad Patrimpas susijęs su pavasariu ir jo derlingumu. B. Kviklys rėmėsi istoriko Martino Anyso (1895–1974) pateikta medžiaga.
„M. Anysas mano, kad senosios šventvietės vietoje buvo pastatytas vyr. girininkijos trobesys. Didžiuliai akmenys buvę suskaldyti ir panaudoti pamatų statybai. Vietos žmonės šią vietą seniau Potrimpais vadinę; tik vėliau, vokiečių laikais, ji buvusi į Norkaičius pakeista. Netoli šios vietos, prie mažo upelio (Šiūšio – aut. past.), iki Antrojo pasaulinio karo buvo išlikusi sena smuklė, Potrimpo karčema vadinama“, – rašė B. Kviklys.
Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojas Martynas Purvinas pažymi, kad Patrimpo vardas nebuvo dingęs ir prabėgus šimtmečiams: 1760 m. minėti ne tik Norkaičiai (vok. Norkaiten), bet ir Putrinai (vok. Putrinnen).
„Apie Norkaičius likę daug padavimų. Esą ten augę 2 dideli šventi medžiai: ąžuolas ir liepa“, – rašė M. Purvinas.
Dar įdomesnė informacija pateikiama nuo 1801 m. dvarą valdžiusių Funckų šeimos namų knygoje. Esą joje įrašyta, kad senovėje Norkaičių dvaro vietoje augęs didžiulis ąžuolas, o aplink ąžuolą pastatytas namas. Medžio galiūno kamienas buvęs viduje, o šakos – išsikišusios laukan.
„Senieji prūsai kažkokio karo metu šiame name laikė paslėpę medinę derliaus dievaičio Patrimpo stovylą, pastatytą po ąžuolu, kuris žaliavęs ir žiemą. Čia prieglobstį rasdavę prūsai laikę medį ir namą šventais“, – rašė istorikas Johannesas Sembritzkis (1856–1919).
Ši baltų šventovės istorija nuvykus į Norkaičių dvarą apsuka galvą, kadangi jo prieigose išties auga šimtamečiai ąžuolai, o ganykloje galima rasti itin seno ąžuolo kamieną (tokios apimties, kaip siekiančio 500 metų). Vis dėlto teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad žemė, kurioje yra Norkaičių dvaras, sengirė niekada nepriklausė prūsų genčiai: ji yra Lamatoje.
Senovės aura
Norkaičių dvaro komplekso puoselėjimo ištakos siejamos su Klaipėdos pirkliu Johannu Friedrichu Funcku, kuris objektą nusipirko 1801 m. Atokioje vietoje, miškų apsuptyje buvęs dvaras pasirodė patogia strategine vieta vystyti prekybą su pasienyje buvusia Rusija. Rašoma, kad neapsieita ir be kontrabandos.
Senasis Funckas, vos spėjęs 1802 m. suremontuoti gyvenamąjį namą, po metų mirė, o tikruoju teritorijos vystytoju tapo jo sūnus, Gottliebas Gabrielius Funckas (1780–1848). Jis metodiškai kone tris dešimtmečius plėtė ir gražino aplinką: įkūrė sodą, iš lauko akmenų pastatė didžiulę arklidę, įrengė du vandens malūnus su aliejaus spaudykla, nuosavoje degtinės varykloje varė degtinę, ėmė sodinti mišką, priešais namą įrengė gėlių alpinariumą, iškasė akmenimis išklotą tvenkinį, pastatė naują tvartą, 1831 m. naują fachverkinį ūkinį pastatą ir dar vieną arklidę su rūsiu ir šuliniu.
Dabar, vos peržengus piramidės formos tašytų akmenų vartus, patenkama į užsikonservavusį laike XIX a. pasaulį, tarsi kino filmo aikštelę. Ant beveik visų objektų yra iškaltos (tik reikia surasti) jų statybos datos. Ant gyvenamojo namo – 1829 m., ant tvoros – vėduoklę primenantis pusapskritimis su apačioje iškaltu mįslingu įrašu: „EGISEPIEL ANNO 1808“. Galimai tai reiškia „Esu išmūryta 1808 metais“.
Tvenkinyje su išlikusia visa prūsiška hidrauline sistema ant kranto akmens puikuojasi 1828 m. data. O tvartai gali asocijuotis su tikra šioje vietoje nutikusia keistoka istorija: 1808 m. kilus juodligės protrūkiui krito dvaro karvių banda, tačiau gyvi išliko vien jaučiai. Juos nuspręsta uždaryti ir izoliuoti tvarte kartu su... samdiniu, kuriam kasdienį maisto davinį tekdavo perduoti pro mažą ūkinio pastato langelį.
Pasakojama, kad 1808 m. nuo juodligės išmirė visos dvaro karvės, o jaučius kartu su juos prižiūrėjusiu samdiniu izoliavo tvarte. Maistą paduodavo pro langelį.
Tai, ką pastatė Funckai, liko neliesta 200 metų nei karų, nei kolūkiečių, nei vandalų, nei naujųjų laikų kapitalistų. Sustingęs laike ansamblis... Autento karalystė: nuo langų, jų rėmų, durų, vyrių iki gyvenamojo namo medinių laiptų su ranktūriais.
Be kita ko, mistinės istorijos persekiojo ir patį dvarą, kuriame vaidenosi. Apie tai savo 1903 m. išleistoje knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ rašė dr. Jonas Basanavičius.
„Norkaičių Funk'ui budininku ēsant (pasakojama, kad G. G. Funckas buvo masonas – aut. past.), ant jo dvaro daug kart' ne prigimtiški pavidalai pasirodydavę. Teipo ir kartą vakarienuodami su syk' visi stuboj' ēsantiejie pamatę nepažystamą vyruką raudonuose žalnieriškuose rubuose apie juos besisukantį. Valgantiejie tuoj suprato, tai dvasę ēsant, ir, krupterēję susišypsoję, viens kitą pažurēdami, tai tuom' žyg' tas vyruks, lyg koke myglē, į nieką pavirsdams, iš po jų visų akių prapuolē“, – rašoma tautos patriarcho knygoje.
Miškininkų epocha
Naują savo gyvenimo etapą Norkaičių dvaras pradeda 1848 m. mirus G. G. Funckui: pastatų kompleksą su 765 ha miško žemės 1878 m. nupirko Valstybinis miško fondas. Įsteigta Norkaičių girininkija, ir nuo pat XIX a. pab. šioje vietoje gyvena bei dirba vien girininkų atstovų dinastijos. Dabar šalia botaniniu draustiniu paskelbto seno miško Norkaičių dvare įsikūrė Valstybinių miškų urėdijos VĮ Šilutės regioninio padalinio Norkaičių girininkija.
Visa aplinka prižiūrima su didžiuliu rūpesčiu bei meile, kuo lengvai galima įsitikinti nuvykus į šį mistinį, įdomią istoriją turintį dvarą.
Vos už kelių šimtų metrų nuo jo slypi dar vienas įstabus reliktas: miške, šalia keliuko, išliko senosios dvarininkų, pirmųjų miškininkų kapinaitės su visiškai netikėtu palaidojimu. Mažytėse kapinaitėse stirkso medinis kuolas su prikalta kuklia lentele. Joje – užrašas vokiečių kalba: „ZWEI UNEKANNTE RUSSEN 3.3.1916“ (liet. „du neatpažinti rusai“). Galima manyti, kad vokiečiai palaidojo Pirmojo pasaulinio karo metu 1916-aisiais žuvusius rusų karius.
Tačiau įspūdingiausi yra masyvūs, lieti ir kaltiniai ketaus kryžiai. Du skirti G. G. Funckui ir jo žmonai Marie Eleonorai Funck. Nuostabaus kalvio darbo – pirmajam karališkajam šio krašto girininkui Friedrichui Augustui Riemannui (1841–1891 m.). Jam skirta ir epitafija, kuri išvertus į lietuvių kalbą skambėtų taip: „Tai, kas tu buvai mums, negali būti išreikšta ant šalto akmens šaltais žodžiais, tavo atvaizdas mums niekada nedings, tu gyveni mūsų širdyse.“
Tyrinėtojų nuomone, Norkaičių dvaro išlikimo fenomeną lėmė keli aspektai: pirmiausia, apylinkėse nebuvo jokių fermų (sovietmečiu neretai taikyta praktika senus dvarus paversti kiaulidėmis, tvartais ir pan.), nepraėjo melioracijos volas, nenusiaubė kolūkiečiai, nenuniokojo nieko bendro su šiuo kraštu neturėję naujakuriai. Dvaro magiją išlaikė miškininkų kartos.
Šis istorinis ir paveldo inkliuzas nėra masinio lankymo turistinė vieta, todėl labai norint dvarą aplankyti reikėtų turėti omenyje, jog ten gyvena žmonės. Nebus nei informacinių stendų, nei atvirų durų. Galima atvažiuoti ir, atsiklausus šeimininkų, ramiai apžiūrėti aplinką savarankiškai.
