Pamirštų ir apleistų vietų lankymas tai balansavimas tarp legalumo ir nelegalumo. Pamiršta.lt portalo savininkas naudoja terminą „urban exploration“ (liet. miesto tyrinėjimas).
Gyvenamosios erdvės tyrinėjimas apima visus apleistus pastatus: slėptuves, kolektorius, apleistus pastatus ir šilumines trasas, net stogus, nuo kurių atsiveria gražūs vaizdai. Tai yra viskas, kas neprieinama paprastam žmogui, bet turi vizualinės ar istorinės reikšmės.
Vilniuje tokių vietų yra daug. Tinklaraščio autorius sako, kad netgi per daug.
„Proporciškai žiūrint, to nebuvau matęs nei vienoje iš mano lankytų šalių, kad tiek turto būtų apleista – tai ir apleistas ligoninės kompleksas Tilto gatvėje, ir Kirdiejų rūmai, ir Dominikonų vienuolynas bei dar dešimtys smulkesnių apleistų pastatų.
Apie mažesnius statinius, tokius kaip sandėliukus, net neverta kalbėti. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, bet Vilniaus senamiestį reikėtų tvarkyti visomis prasmėmis – nuo apleistų pastatų iki subirusių šaligatvių. Man, kaip aktyviam vilniečiui, tą dalyką itin skaudu matyti“, – dalijasi tinklaraščio autorius.
Daugiausia tokių pastatų galima rasti senamiestyje ir jo apylinkėse. Apleistų pastatų tyrinėtojas išvardina žymiausius apleistus sostinės pastatus tokius, kaip: institutas Tilto gatvėje, Sporto rūmai, apleistas vizičių vienuolynas su Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Pamiršta.lt puslapyje autorius dalinasi straipsniais iš aplankytų vietų.
Ne visada yra nurodomas konkretus apleisto pastato adresas, kadangi pagrindinis miesto tyrinėjimo principas – aplankius vietą, ją išsaugoti. Turima informacija tyrinėtojai dalinasi tik artimiausiame pažįstamų rate, subkultūros ribose. Praktika parodė, kad net menkiausias vietos viešinimas priveda prie to, kad ši vieta yra su laiku sunaikinama.
Anot tinklaraščio autoriaus, per paskutiniuosius 5–6 metus apleistų pastatų Vilniuje sumažėjo, pridurdamas, kad tokia tendencija tikrai nedžiugina.
Apleisti pastatai tai tikras lobis, kuriame galima rasti netikėčiausių dalykų. Beje, miesto tyrinėtojai niekada nepasisavina jokių daiktų. Tyrinėtojai aplanko vietas, pasidaro nuotraukas ir nepalieka po savęs jokių pėdsakų. Būtent tai ir skiria miesto tyrinėtojus nuo vandalų.
„Radinių būta labai daug: nuo apleistų dokumentų, kurių buvo pilna apleistoje Antakalnio vaikų poliklinikoje, iki senovinių freskų, kurias galima rasti Dominikonų vienuolyne. Esu buvęs apleistuose butuose, kuriuose niekas nepasikeitė nuo šeimininko mirties – dokumentai, indai lentynose.
Apleistuose Vilniaus garažuose teko surasti apleistą 1959 metų sportinį automobilį „Facel Vega HK500“. Apie apleistas gamyklas nieko nesakau – vienu metu jų turėjome tokių, kad sunku buvo pasakyti, ar jos apleistos, ar naudojamos“, – komentuoja subkultūros atstovas.
Įdomu ir tai, kad subkultūras atstovai stengiasi ieškoti sąlygiškai naujų vietų. Tai yra tokie pastatai, apie kuriuos nežino nei žiniasklaida, nei fotografai, nei kiti mėgėjai. Tinklaraščio autoriui leidus, dalinamės kai kuriomis nuotraukomis.
Plačiau susipažinti su subkultūra ir paskaityti apie apleistus Vilniaus pastatus galima čia.
