Siekiant atkreipti dėmesį į Vilnelės svarbą, nekilnojamojo turto bendrovė „Darnu Group“, tris metus valiusi šią upę, alėjoje, vedančioje iš Paupio aikštės link Vilnelės, atidarė įdomiųjų Vilnelės faktų parodą, kurią bus galima pamatyti visą spalį.
Į Vilniaus centrą Vilnia atsrūva kaip kalnų upokšnis, per kietą akmenuotą gruntą ir nuo versmių iki žiočių, kur įteka į kitus vandens telkinius, nusileidžia net 124,6 metrų – tai maždaug 2,5 karto aukščiau nei Gedimino kalno aukštis.
Nors didžioji upės dalis yra nesunkiai perbrendama – gylis svyruoja tarp 0,4 ir 0,7 metro, staigiuose jos vingiuose pasitaiko ir dviejų metrų gilių ruožų, vadinamų sietuvomis.
Sala viduryje miesto
Vilnelės gyvenimas vingiuotai keitėsi per įvairius laikotarpius. Ledynmečio pabaigoje Vilnios žemupys tekėjo gerokai toliau į vakarus, siekė dabartinę Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžą.
Ilgainiui upės vaga, grauždama dešinįjį krantą, traukėsi rytų kryptimi, link Sapieginės kalvyno. Taip susiformavo natūralus, pakopomis žemėjantis amfiteatras, su legendiniu Šventaragio slėniu, kurį šiai dienai vadiname Vilniaus senamiesčiu.
Sostinės teritorijoje besidriekiančios Vilnios upės vaga gerokai pakeista įrengiant Vilniaus pilių gynybinę sistemą, malūnus bei dirbtuves.
Senovėje Gedimino kalnas buvo sala – aplink jį ir katedrą iš visų pusių tekėjo Vilnia ir ties dabartiniu Mindaugo tiltu įtekėjo į Nerį.
Dabartinė Vilnios vaga tarp Gedimino ir Trijų kryžių kalnų, iš tiesų, yra kanalas, iškastas gynybiniais sumetimais XIV a. pabaigoje.
Senoji natūrali Vilnelės žemupio vaga ties Vilniaus katedra ir pietine Gedimino kalno papėde ilgainiui prarado savo reikšmę ir galiausiai virto pelkėjančiu grioviu. XVIII a. buvo užpilta ir dabar jos nelikę nei ženklo.
Keletą amžių atgal Vilnelė buvo nepaprastai reikšminga vilniečių gyvenimo dalis. Ant Vilnelės virė darbas – nuo XVI iki XX a. pradžios ant upės buvo statomi malūnai, dirbtuvės, kur gamintos kruopos, parakas, popierius ir miltai. Paupio rajonas buvo panašus į Veneciją – dabartinis Tymo turgus buvo sala su viena gatve, apsuptas kanalų, užtvankų ir malūnų.
Šiandien Vilnelėje išlikę kaip niekad daug tiltų – jų net 35, kai tuo tarpu didžiausių šalies upių – Neries krantus jungia 18, o Nemuno – 22 tiltai.
Vilnelės ekosistemos lobiai
„Vilnios upėje ir jos pakrantėje gyvena ar peri per 50 rūšių paukščių, iš jų net 30 yra saugomos Lietuvos Raudonosios knygos ir ES buveinių bei kitų direktyvų. O ir pačiame Vilniaus miesto centre pamatyti galima net 12 iš šių saugomų paukščių rūšių. Upės priekrantėse peri didieji dančiasnapiai ir gyvena ES saugomi tulžiai. Tai yra tarsi laukinė upė miesto centre, retai kada įmanoma pamatyti tokį vaizdą“, – teigia Lietuvos hidrobiologų draugijos narys Kęstutis Skrupskelis, praėjusiais metais su komanda atlikęs pirmąjį išsamų šios upės tyrimą.
Vilnelės upės priekrantėse gyvena daug paukščių, o pačioje upėje – įvairūs augalai bei žuvys. Vilnioje galima sutikti iki 25 žuvų rūšių, tarp kurių nuolat gyvena ir septynios saugomos žuvų rūšys: lašiša, šlakis, kiršlys, srovinė, aukšlė, kartuolė, paprastasis kirtiklis ir paprastasis kūjagalvis. Vilnius yra vienintelė Europos sostinė, iki kurios iš Baltijos jūros atplaukia neršti gausūs lašišų iš šlakių būriai.
„Suprasdami Vilnelės svarbą miestui bei jo gyventojams, pasižadėjome ją išvalyti – tai drauge su narais darėme tris metus iš eilės, kol pilnai išvalėme upės vagą miesto teritorijoje. Iš viso čia ištraukėme apie 10 tonų įvairių šiukšlių – vidutiniškai po 3–5 tonas kasmet. Šia akcija, kaip ir paroda bei kitomis inciatyvomis, siekiame atkreipti visuomenės ir šalia upės gyvenančių bendruomenių dėmesį apie neigiamą žmogaus poveikį aplinkai bei paskatinti gyventi tvariau“, – akcentuoja Egidijus Sys, „Darnu Group“ rinkodaros ir komunikacijos projektų vadovas.
Iš viso „Darnu Group“ įsteigtas „Darnių iniciatyvų paramos fondas“ Vilnelės išvalymui ir jos hidrobiologiniams tyrimams skyrė 30 tūkst. eurų.
