Politikoje yra radikali kairė (far-left) ir radikali dešinė (far-right), kurių pažiūros yra tiek toli, kad jau tampa tokiomis pačiomis, ir nebeatskirsi, kuri pusė kvailesnė. Tai architektūroje yra dabar (jau) karalius Charlesas III ir Patrikas Schumacheris.
Jei P. Schumacheris vadovauja Zaha Hadid architektų biurui ir dėsto keistose pogrindžio grupėse savo ultraliberalias idėjas, paišo spekuliatyvius virtualius miestus, tai Charlesas III griežtai agituoja už klasikinę architektūrą, tradicinių, klasicistinių proporcijų svarbą, dekoratyvumą ir kovoja prieš modernios architektūros apraiškas.
Pasak jo, nauji miestai ir pastatai turi atrodyti kaip statyti iki XX amžiaus, nes XX a. yra didžiulis nesusipratimas architektūroje. Kuris kvailesnis, net negaliu pasakyti. Jeigu karalius Charlesas III tiesiog agituotų palaikyti savo architektūros pažiūras siaurame istorijos mylėtojų rate, būtų viskas gerai.
Natūralu, kad monarchas turi polinkį į istorinę aplinką, jam tai yra nostalgija, juk jis tokioje aplinkoje augo. Tačiau karalius, dar būdamas princu, savo spaudimu nulemdavo kai kurių projektų likimą.
Be diskusijų, vėluodamas procesuose, nes jam asmeniškai projektas ar architektas nepatikdavo.
Žymiausia istorija nutiko, kai tuometis princas Charlesas sužlugdė Nacionalinės galerijos Londone priestato konkursą.
Jį 1982 metais laimėjo ABK architektai su high-tech stiliaus priestatu. Negirdėjote apie juos? Nenuostabu.
Po princo kalbos apie jų projektą ir įsikišimo šių architektų karjera prasmego. Princas rėžė žymią kalbą, kurioje šį priestatą apibūdino kaip „monstrišką karbunkulą ant mylimo ir elegantiško draugo veido“. Projektas buvo atšauktas.
Po kelerių metų realizuotas Venturi Scott Brown projektas, interpretuojantis 1830 metų dizainą.
Princas čia nesustojo, jis taip pat stengėsi, kad Londone neiškiltų Mies van der Rohe biurių pastatas, kurį pavadino „gigantišku stiklo kelmu“.
Vietoje jo dabar turime „No 1 Poultry“, projektuotą Stirling / Wilford.
Asmeniškai manau, kad vietoje Mies iškilo nemažiau ikoniškas ir svarbus pastatas, tik ne modernizmo, o postmodernizmo stiliaus.
Tiesa, Mies savo projektu siūlė sukurti viešąją erdvę, kurios realizuotame projekte neliko.
Iš naujesnių atvejų – princas tiesiogiai bendravo ir siekė, kad Kataro karališkoji šeima išmestų iš savo Londone vystomo didžiulio projekto britų architektūros grandą Richardą Rogersą. Galų gale jis tai pasiekė. R. Rogersas supykęs atvirai svarstė, kad Charleso elgesys nedemokratiškas, princas nesileidžia į jokias diskusijas: „Žmogumi, kuris nėra išrinktas, nediskutuoja, bet naudojasi galia, suteikta jam gimus, galima suabejoti.“ (Someone who is unelected, will not debate but will use the power bestowed by his birth-right must be questioned.“)
Tokių istorijų yra ir daugiau. Projektai stabdomi, daromas politinis spaudimas, jeigu neįtinkama princo estetiniam supratimui. Savo argumentus jis plečia ir bando įtvirtinti ir per savo „School of Traditional Arts“, kurią kartais cituoja norėdamas pabrėžti, kad estetinė tiesa slypi senoviniuose kompozicijos principuose.
Dabar princas tapo karaliumi. Bandau įsivaizduoti, kokį spaudimą turėdavo atlaikyti institucijos, architektai, užsakovai kai jau kelerius metus vystant projektą, suderinus projektą su daugybe interesų grupių, vieną dieną pro duris įžengdavo princas Charlesas. O dabar lygiai taip pat, tik dar galingiau, įžengs karalius Charlesas III. Didžioji Britanija demokratiška šalis tol, kol vystomi projektai gražūs karaliui.
Priešingu atveju, viskas labai ramiai ir greitai ten persijungia į diktatūrą.
