Konkursui buvo pateikta 19 darbų (ir du nekonkursiniai), kuriuos vertino architektai Vladas Balsys, Ramunė Staševičiūtė, Kęstutis Mikšys, Gustė Kančaitė ir Gintautas Vieversys.
Daugiausia vertinimų sulaukė aštuoni projektai: Multifunkcinė salė Zaraso saloje; Nemuno 7 Zapyškyje; Ferdinando aikštė Klaipėdoje; Pėsčiųjų tiltas Kuršėnuose; Pėsčiųjų alėja Varėnoje; Sveikatingumo ir poilsio parkas Druskininkuose (II etapas); Mineralinio vandens biuvetė Kulautuvoje; Vasaros edukacijos centras Palangoje.
Komisijos narių komentarai apie daugiausia vertinimo balų surinkusius kūrinius:
Multifunkcinė salė Zaraso saloje, Šarūno Kiaunės projektavimo studija ( Šarūnas Kiaunė, Asta Kiaunienė, Ugnė Valatkevičiūtė, Vytis Obolevičius).
„Objekto unikalumas-pagrindinis kriterijus, bei atitinka ir visus kitus kriterijus aprašytus rekreacinės architektūros konkurso sąlygose. Pastatas-skulptūra, originalus savo asketine forma, tyliu atsiradimu jautriame gamtiniame karkase. Įsisavinama ir panaudojamos duotybės – pastatas integruojamas į reljefą.
Forma ypač originali, tuo pačiu minimalistinė, konstrukciškai sudėtinga, nors atrodo elementariai geometriškai gryna, nuosaiki. Dermė su aplinka absoliuti – nematoma, nedominuojanti, išnykstanti. Medžiagos grynumas – aliuzija į bunkerį, kevalas funkcijai – be dekoro, apdailos, o centrinis langas viršuje, su sakraliu šviesos srautu – kaip Panteone – sukuria erdvei iškilumo, kilnumo.
Grynas pastato interjeras, tarsi susikaupimas, duoklė būsimam įvykiui. Pilkas betonas ir žalias gamtinis reljefo paklotas užklojąs struktūrą – puikus dialogas, medžiagų dermė su natūralia aplinka. Tai tarsi tuščias lapas kviečiantis intelektualiam turiniui“.
Multifunkcinė salė – tai „sala“ saloje. Šis darbas – tai puikus gamtinių vertybių respektavimas, kai tokio mastelio objektas jautrioje salos gamtinėje aplinkoje gali būti nematomas ir tinkamai atlikti savo funkciją. Pati pastato forma ir vidaus erdvė originali, architektūroje panaudotos natūralios medžiagos, betonas ir apželdintas stogas, derantys su aplinka. Suplanuota erdvinė struktūra atitinka pastato funkcinį panaudojimą.
Rekreacinės architektūros objektas „Kupolė“ Zaraso ežero Didžiojoje saloje pasižymi išskirtiniu ryšiu su aplinka ir forma. Tai Aukštaitijos gamtoje į salos kraštovaizdį integruota požeminė estrados erdvė su pagalbinėmis patalpomis.
Rekreacinės architektūros objektas yra neatskiriama salos dalis, kontekstualus ir aktyviai lankomas. Per tris vasaros mėnesius saloje įvyksta keliolika koncertų, festivalių, tradicinių lauko renginių: folkloro koncertai, kūrybinės stovyklos, vasaros kino meno projektai, regioninių Dainų švenčių koncertinės programos, kalendorinės šventės (Užgavėnės, Joninės), įvairūs sporto renginiai.
Statinys yra minimalistinės išraiškos. Eksterjeras ir interjeras pasižymi išraiškos vienove. Pastato fasado dalis užklota miško samanų ir žolės paklotu – architektūra čia puikiai dera gamtinėje aplinkoje. Interjere dominuoja išraiškingas betoninis kupolas su gilia tekstūra ir savita erdvės akustika.
Apskritimo formos stoglangis ir fasade lenktos formos langas į ežerą skirtingu metų laiku interjere sukuria paslaptingos šviesos nuotaikas. Atkreiptinas dėmesys, kad statinys veikia funkcionuoja kaip aplinkos dalis, nes į pastatą yra teikiamas gėlas vanduo iš gręžinio. Apibendrinant, čia tarpusavyje ypatingai dera kontekstas ir forma“.
Nemuno 7 Zapyškyje , „Hito.lt“ (architektė Sigita Kundrotaitė Savickė), želdynų dizainas – Ūla Marija Bujauskaitė, Rasa Povilionienė.
„Netikėtai originalus darbas „iš gamtos į gamtą“ .....daiktas, kuris tarnavo gamtai, pats tapo gamtos eksponatu. Tai puikus pavyzdys, kaip atitarnautus mechanizmus galima prikelti naujai funkcijai, kuriems nereikia specialiai kurti dermės su aplinka, nes jie patys kaip daiktai yra dermė. Šiuo atveju funkcinis panaudojimas, įrengiant meno centrą ir parką, yra harmoningas su žemkasės mechanizmu.
Standartiškai vertinti pagal vertinimo kriterijus būtų sunku, bet tiek aplinka, tiek forma, tiek funkcija puikiai atspindėti šiame darbe.
Rekreacinės architektūros objektas – unikalus upių technikos ir landšafto architektūros projektas ant vandens. Jame užkoduota vietos technikos istorija, paveldas, kultūra, šiuolaikinis menas ir architektūra. Objektas sėkmingai funkcionuoja kaip parodų erdvė, vyksta edukaciniai ir kiti įvairūs užsiėmimai. Laivo denyje veikia nuolatinė ekspozicija „Tarpti“ – tai denyje išdėstyti 9 meno objektai.
Čia architektūros fasadas nuolat keičiasi, skleidžia garsus, kvepia moliu, stebina meninėmis instaliacijomis, siūbuoja ant vandens ir yra apgaubtas augalų istorijomis.
Laivas – žemkasė, tarsi kviečia vėl atkasti, atrasti, pažvelgti į nežinomus laivo, Nemuno vandens mikro ir makro pasaulius. Ši neįprasta kultūrinė erdvė yra naujas Kauno rajono traukos objektas. Jis yra unikali projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.
Kaip žinia, naują pastatyti yra lengviau, nei suremontuoti seną. Šiame laive nebuvo langų, reikėjo sutvarkyti praėjimus, pakeisti objekto funkciją iš esmės ir atrestauruoti įvairius įrengimus.
Laivo – žemkasės konceptualus panaudojimas, pritaikant erdvę kultūrinei-meninei veiklai, gali būti prilygintinas netradicinei restauracijai. Apibendrinant, čia tarpusavyje ypatingai kokybiškai susipynęs kontekstas, forma ir funkcija“.
Šis objektas – įvykis. Tai daugiau scenografija, spektaklis, kultūrinis ir kūrybinis reiškinys. Bazė, platforma ant kurios vystomas veiksmas – lokali industrinė mašina – Nemuno upę gilinusi žemkasė.
Laivas -originalus savo funkciniu dizainu, kuris šiame objekte paverčiamas muziejiniu eksponatu, o jo kasimo ‚kaušai‘– augalų vazonais užauginančiais laivui‚ kailį‘ ir paverčiantys žemkasę pasakos personažu– nepažįstamu upės gyventojumi – „Nemuno Nesė“. Lokacija – Kauno mieste neįsavinta didžiausia Lietuvos upė.
Objekto lokacija kviečia gyventojus atsigręžti į upę, vieta – netoli Zapyškio – taip pat kuria nutikimų sinergiją – kviečia atminti dviračiu iš miesto, praplečia kultūrinių įvykių amplitudę iš miesto į rajoną. Naujai suprojektuotas antstatas – konteinerio charakterio su originaliai palaužyta geometrija taip pat savaime yra žavus, jaunatviškas, šiuolaikiškas.
Priestate vykstančios funkcijos edukuoja, iškelia meną į neįprastas erdves. Laivas gyvūnas kelia fantazijas, klausimus, kviečia stabtelti, užsukti, nustebti. Galėtų būti ir keliaujantis parodų centras. Sveikintinas upės panaudojimas, lokacijos – už miesto, ir laivo, kurio mechatronika taip pat industriškai patraukli prikėlimas naujam gyvenimui.“
Ferdinando aikštė Klaipėdoje „ Vakarų siluetas“ ( Mantas Daukšys, Inga Daukšienė, Laima Šliogerienė, Algimantas Rybelis, Eglė Vainoriūtė, Edmundas Pilvelis, Jūratė Usanova, dizaineris Kęstutis Mickevičius), maketo skulptorius Gintautas Jonkus.
„Aplinka – geriausių rekreacinės aplinkos savybių tinkamas panaudojimas; objekto kontekstualumas su susiklosčiusia urbanistine situacija; kultūros paveldo bei aplinkos vizualinių ryšių respektavimas; Originali, novatoriška formos raiška ir jos dermė su aplinka; žavi kompozicinės stilistikos vientisumas (tūrių, plastikos, spalvų, elementų kompozicinė darna); originali tektonikos išraiška; medžiagų ir aplinkos ryšys; formos ir funkcijos dermė. Originalūs funkcinės struktūros sprendimai ir jų dermė su aplinka; objekto vidinių ryšių ir jų santykio su aplinka komfortiškumas.“
Diskusijų metu komisijos nariai nagrinėjo, vertino ir palygino šiuos tris atrinktus darbus. Vienbalsiai nutarta apdovanojimą „Geriausias 2021 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ skirti Multifunkcinei salei Zaraso saloje .
„Apdovanojimas už nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“ įteiktas architektui profesoriui Vytautui Jurgiui Dičiui, per ilgametę karjerą palikusiam itin svarbų indėlį šalies architektūrą.
